Miške (1)

Nubį aplankė liūdesys. Šis jausmas nebuvo toks baisus, kaip jį piešė kiti žmonės. Dėka liūdesio jis labiau sustiprėjo dvasiškai, ėmė pasitikėti savimi, pastebėjo savo gražią sielą ir kitus žmones, jų veidus, nelaimes, džiaugsmą, kalbą, gamtos grožį. Jis skyrė Nubiui daug gero. Bet šalia viso to buvo kažkas labai atstumiančio – nepaliaujantis graužimas gerklėje, skaudanti galva, ašarotos akys, draugų trūkumas, užsisklendimas savyje, veiklos ribotumas, įtarumas, pesimizmas – visa tai taip vargino, kankino, kėlė sunkumą, kurio niekaip nebuvo galima nuryti. Jaunuolis ilgai nežinojo, ar norėjo, kad liūdesys jį paliktų. Bet jis jo nepaliko. Ir dabar Nubis pamilo liūdesį. Dabar jis buvo jo sielos dalis. Stiprios sielos.
Nubis labai mylėjo gamtą. Miškas buvo jo stichija, gyvenimo esmė, sielos ir kūno harmonija. Jis buvo liūdnas, nes matė, kaip augantys miestai ir civilizacija naikina mišką. Jis buvo vienas. Su savo mintimis ir bejėgis ką nors pakeisti.
Vaikystėje jis turėjo daug draugų. Vėliau atėjo laikas, kai nebuvo nė vieno. Dabar kai kada pasirodydavo žmonės jo gyvenime, bet laikinai. Ilgai trūkstant draugų, Nubis priprato prie vienatvės. Pamilo ją, kaip nepriklausomybės išraišką. Dabar jis atstumdavo bet kurį, norintį su juo susidraugauti. Nes jie pavėlavo. Nubis jau spėjo pamilti vienatvę.
Rinkdamas šakas ir prie lūpų glausdamas armonikėlę, jis keliavo mišku. Sutiko mergaite, renkančią grybus. Buvo matyti, kad ji buvo nustebusi matydama keistą vaikiną, miške grojantį lūpine armonikėle. Didelės mėlynos akys, pridengtos ilgomis juodomis blakstienomis  žvelgė tiesiai į jį. Nubis buvo nemažiau dailus vaikinas. Jaunas jo veidas slėpė tikrąjį jo amžių. Jam buvo dvidešimt, bet jo sutarimas su gamta, bėgimas nuo miesto dulkių ir triukšmo, jį jaunino mažiausiai penkiais metais. Todėl mergaitė suklydo, manydama, kad sutiko bendraamžį. Visa diena praėjo kaip kelios minutės, jie spėjo pakalbėti apie draugystę ir išdavystę, sėkmę, liūdesį, gyvenimo esmę. Mergina Nubiui pasirodė labai protinga. Jie buvo panašūs. Jų siela taip pat. Skirtumas buvo tik tas, kad dabar Nubis ieškojo guolio tarp miško lapų, kur galėtų prisiglausti nakčiai, o mergina dairėsi į miesto pusę, ir akimis ieškojo takelio, kuriuo atėjo...
Kitą dieną ji atėjo vėl. Dabar jau ne grybų. Akys ieškojo Nubio, kuris taip skyrėsi nuo daugumos miesto gyventojų: rūkančių, ištinusių alkoholizmo pasekoje, dvokiančių ir gašlių vyrų. Jis buvo vyro idealas.
Ji nesitikėjo greitai rasti Nubį, nes žinojo, kad miškas pakankamai dideli jo namai.
Vakarėjant jie susitiko. Ji buvo linksma mergina vardu Tilė. Bet liudnos Nubio akys ją neapsakomai traukė. Jose atsispindėjo didi tvirta siela, gilios protingos mintys. Ji suvokė, kad nebegali be jo bendravimo. Priėjusi visai arti, pažiūrėjo Nubiui į liūdnas akis ir tyliai ištarė:
- Bendraudama su tavimi liūdžiu. Labai. Bet be tavo bendravimo nebegaliu. Tu gali mane pamiršti, ir mane išvyti. Bet tada aš dar labiau liūdėsiu. Todėl liūdesys mane užvaldė visam gyvenimui.
Nubis atsakė:
-  Liūdesį gali užslėpti žvali šypsena. Bet dėl to jis niekur nedingsta. Kiekviename žmoguje yra liūdesio. Daug daugiau nei jis pats gali įsivaizduoti ar pamatuoti. Ir jei jo yra daugiau nei džiaugsmo, vadinasi yra natūralu ir normalu, kad žmogus liūdnas.
- Bet, Nubi, tu toks gražus, tavo gilus žvilgsnis pakerėtų bet kurią merginą, tau netinka liūdėti. Aš negaliu tau įsakyti džiaugtis, bet tavo šypsena, manau, pakerėtų visą pasaulį.
Nubis minutėlę patylėjo, bandydamas kažką prisiminti, o gal kuo paprasčiau sudėlioti savas mintis:
- Kai dar gyvenau su tėvais, mieste, pažinojau vieną merginą. Ji buvo labai graži. Bet nutarė, kad šviesūs plaukai jai tiktų labiau. Ji nusidažė savo bronzinius plaukus. Po kelių dienų gailėjosi tai padariusi. Naudojo lūpų dažus manydama, kad jos veido bruožai bus gražesni. Bet jos grožiui nieko netrūko. Vieną dieną ji suvokė tai pati, ir man pasakė, kad dieviškai gražus natūralus grožis. Gamta davė tai, kas geriausiai tinka. Suderino akių ir plaukų spalvą prie veido. Ir nieko nebereikia pridėti ar keisti. Todėl ji man išliko kaip protinga ir graži asmenybė. Svarbiausia, kad ji tai suprato. Todėl, jei man duota daugiau liūdesio nei džiaugsmo, galiu drąsiai teigti, kad liūdesys man tinka labiau. Jei aš dažnai šypsočiausi, tu imtum nebetikėti mano šypsena.
Tilė nenorėdama su tuo sutikti, nedrąsiai papurtė galvą. Ir tai Nubį įtikino, kad ji visiškai jaunutė. Pačiame visko neigimo amžiuje.
Tilė nenorėjo, kad nutrūktų pokalbis. Švelnus Nubio balsas ją ramino, o protingos mintys žavėjo ir kūnu ėjo malonus šiurpulys. Šalia jo pasimiršdavo viskas: kasdieniniai rūpesčiai ir darbai, kuriuos buvo suplanavusi. Savo tyliu balsu ji ištarė:
- Vieną kartą pajutau liūdesį, matydama kaip brolis dirba geriau už mane. Nes suvokiau, kad nepasieksiu to taip greitai, kaip jis pasiekė arba iš viso nesugebėsiu to pasiekti. Dėl to nuleidau rankas ir to nesiekiau.
- Ne. Tu to nesiekei, nes tai buvo ne tavo noras ir tikslas. Kankinai save, kad to nesugebi padaryti taip gerai, kaip tai daro jis. Ir nepastebėjai, kad sugebi tai, ko jis nesugeba. Aš nematau, kad jis ateitų kartu su tavimi rinkti grybų, ir virtuvėje tu tikriausia didesnė šeimininkė nei jis. Ko tikrai norėjai, viską padarei. Net neįvertinai, kaip tau sekėsi ir dabar dar sekasi. Kai nebeįveikei kliūties, nuliūdai, kad to nesugebi. Paprasčiausia nenorėjai to daryti, nes tai buvo ne tavo troškimas. Tad per mažai stengeisi jį atlikti. Svarbu yra išmokti nelyginti savęs su kitais, savo laimės, gyvenimo su kitų, nes jo išraiška  niekada nebus tokia pati. Tik stebėdama save, galėsi suvokti, ar keitiesi, tobulėji, semiesi išminties ir pilnatvės.  Kai tavo automobilį lenkia viena mašina po kitos, nesinervuok, kad visi tave pralenkia. Tu net neįsivaizduoji, kiek daug mašinų dar liko už tavęs, ir ne mažiau iš jų net nesiruošia tavęs lenkti, nes yra toli už tavęs. Tu pastebi tik tas, kurios tave pralenkia.
Mergina norėjo pasilikti, bet Nubis prieštaravo:
-Aš tikrai niekur nepabėgsiu, tu bet kada gali ateiti čia ir mane rasi.


(tesinys tikraj yra)