Dabar tarsi dienoraščiui, žmogau, aš atveriu duris tau į save

"Dabar tarsi dienoraščiui, žmogau,
Aš atveriu duris tau į save"

Išeinu į tamsos apgaubtą mokyklos kiemą, mokyklos, kurioje nesimokau ir nesimokiau. Paspartinu žingsnį ir kone perlėkęs per visą mokyklos teritoriją atsiduriu ant šaligatvio. Šiek tiek įsidrąsinu, nes šaligatvis apšviestas, tačiau vis tiek neramu nepažįstamame rajone ir dar visiškai sutemus. Nelėtindamas tempo kulniuoju troleibuso stotelės link. Pro šalį pralinguoja girtuoklis, kažkur šone keiksnodamiesi praeina jaunuoliai, o aš jau to nebepastebiu... Einu ir jaučiu, kaip mano veidą plaka lediniai lietaus lašeliai, tokie skaudūs ir kartu tokie švelnūs. Pajuntu, kaip jie nurieda skruostais tarsi ašaros... Staiga suskausta širdį. Galbūt be jokios priežasties, o gal... Gydytojai ligos nerado, bet ir negali patvirtinti esą esu visiškai sveikas. Ką gi... Man to ir nereikia. Aš pats suprantu, iš kur tas skausmas, pats ir turiu stengtis užgydyti savo sielą. Neseniai suvokiau, ką reiškia “man skauda širdį”. Daugelis to nesuvokia... Jei suvoktų, neskaudintų aplink esančiųjų, stengtųsi pastebėti tuos, kurie kenčia, kuriems liūdna, kuriems reikia paramos... Jei tik žmonės suvoktų ne vien savo skausmą, o ir kitų, tikrai pasistengtų jiems padėti. Aš manau, kad pagelbėti kitam yra paprastas žmogiškumas. Aš siekiu nebūti toks kaip daugelis, tačiau kartais susimąstau ar galiu būti vedlys į šviesesnį kelią, jei pats blaškausi gūdžioje girioje...

Jei mylimoji ar mylimasis būtų voras, o meilė būtų voratinklis, tai labiausiai tikėtina, kad vienpusė meilė baigtųsi tuo, kad tu kaip muselė įkliūtum į tinklą ir tavo svajonių meilė iščiulptų iš tavęs visą gyvastį. Abipusei meilei tas negresia, nes vorai tinkluose neįsipainioja ir paprastai vorai vorais neminta. Deja, gyvenimas yra toks painus, kad kiekvienai taisyklei egzistuoja bent viena išimtis... Vaikinai, saugokitės juodųjų našlių! Merginos, tiesiog būkite atsargios...

Vasarinis vėjelis glosto praeivių, žingsniuojančių nuo saulės įkaitusiu šaligatviu, plaukus. Paukšteliai gieda, čirškia gražiausias melodijas, o aš tiesiog atostogauju. Stoviu savo nedideliame kambarėlyje ir žiūriu pro langą į žydrą su keliais pūkiniais debesėliais dangų. Taip tuščia... Širdį suspaudžia liūdesio ir nevilties jausmas. Norėtųsi sėsti ant dviračio ir važiuoti kuo toliau nuo visko, kas slegia, bet... Visa tai taip beprasmiška... Juk nėra kur bėgti, nėra pas ką prisiglausti, nėra kas manęs lauktų, kam būčiau reikalingas. Nėra...

Mano meile, buvai man tarsi žvaigždelė: tokia tolima, bet vis dėlto matoma, tokia graži ir rodanti man kelią namo. Nors ir nejaučiau tavo karščio, tavo šilumos, žinojau, jog tu be galo karšta... Deja, atėjo naktis, kai pažvelgęs į dangų jau neberadau tarp kitų žvaigždelių tavęs. Tu užgesai, palikdama man tik skaudžią tikrovę ir prisiminimus apie tai, kaip svajodavau ir užvertęs galvą stebėdavau tavo dievišką grožį.

Sėdėjau ant tamsaus ežerėlio, kuriame atsispindėjo žvaigždės, kranto. Švietė auksinė pilnatis, šikšnosparniai skraidė kone liesdami ežero paviršių, o aš žvelgiau į priešais liepsnojančias ugnies juostas, girdėjau naktinėjančių žmonių keliamą triukšmą... Ieškojau atsakymų į nežinia iš kur atklydusius klausimus, skriejau į žvaigždes, ieškodamas ramybės ir harmonijos. Prisiminiau akimirkas, kai kalbėjausi su ja... Man berymant priešingoje ežerėlio pusėje pradėjo gesti laužai, švito dangus...