vaikštinėjam
negrabūs ir santūrūs
nebylystės parkuos
kaip barbarai
atoslūgių -
šalia savęs-
nuoraudžių ir drovėsių
pamiršę kalbą
rodomės ženklais -
pasaulį už mūsų
ir šventės nuogąstą
ant griaučių aitvaro
užtraukę
į kasdienybės debesį
skraidinam