marazmas2

Praėjo savaitė. Niekaip nesugalvojau nuo ko pradėti. Rytiniame laikraštyje perskaičiau paskutines mokslo naujienas. Mokslininkai pastebėjo, kad persodinus donoro organus, metams bėgant recipientas šiek tiek tampa panašus į savo donorą. Jo kalba, charakteris, eisena. Manoma, kad tai aktyvios medžiagos, kurios pernešamos su kraujingu organu, kurios sugeba šiek tiek pakeisti recipiento genetinę informaciją. Ir kodėl toks sutapimas? Šis laikraščio numeris papuola man į rankas būtent dabar, lyg atsako man į klausimą. Močiutė iš tikro paaukojo savo inkstą vienai nepažįstamąjai prieš keturiasdešimt metų. Tada mano močiutei buvo penkiasdešimt du metai. Čia kažkas ne taip. Pėdų užglaistymas. Kažkas bando nukreipti mano mintis klaidinga linkme. Aš tai jaučiu. Tai ne teisingas kelias. Nors ir daug metų praėjo, taip pakeisti žmogų tas inkstas negalėjo.
Reikia tęsti studijas, kad ir kokios mintys mane kankintų ir neduotų ramybės. Išsiruošiau į universitetą. Laiko turėjau, todėl nutariau viską apmąstydama keliauti per ažuolyną. Be to, malonu buvo eiti medžių pavėsyje. Daug maloniau nei trintis dulkėtais šaligatviais, dvokiančiuose troleibusuose, kur nori nenori išgirsi kaip kokia pagyvenusi, bet dar sveikai atrodanti moteris šaukia moksleiviui į ausį, kad šis neužleidžia vietos jai atsisėsti. Lyg ji žinotų jo rūpesčius, būtų pasvėrus sunkią, knygų prikimštą kuprinę, norą susiriesti į kamputį, kad niekas jo nepastebėtų. Neįsigilina, kad ir jauną žmogų gali kažkas slėgti, o čia dar ji – rėkianti į ausį, burbanti bereikšmius žodžius...
Šiurenimas. Atrodytų lyg kas sunkiai vilktų kojas per pernykšius lapus. Lyg adatėlės nudilgčiojo per dešinį skruostą. Mečiau žvilgsnį ton pusėn. Pasislėpiau už medžio. Gi čia ta pati močiutė. Akimirką supratau, jog šiandien o gal ir rytoj paskaitų nebus, bent jau man. Savo likimo negalėjau įsivaizduoti, gal išmes mane iš universiteto už laboratorinių darbų praleidinėjimus, bet praleisti šios progos aš negalėjau. Gal tokio sutapimo niekada daugiau nebus, gal tai paskutinis kartas, kai ją matau. Na nebent teks pameluoti dekanui, dėl ko praleisiu užsiėmimus, nes nemeluoti – tai tas pats, kas uždaryti save į beprotnamį. Tad kaip bus, taip gerai. Taip man besvarstant, prie jos pribėgo berniukas. Jam galėjo būti dvylika, gal trylika metų. Negalvojau kada nors užsiimti detektyvo darbu, bet dabar teks...
Ji šliureno autobusų stoties link. Kartu su berniuku. Nepergyvenau, kad jie mane pamatys, nes miesto centre žmonių buvo tikras sambrūzdis. Tik vienas dabar klausimas man nedavė ramybės. Jei jie važiuos autobusu, kaip man išsisukti nepastebėtai? Neapsirikau. Nusipirko bilietus. Nuėjo prie autobuso, važiuojančio į Šilavilį. Hm... daug žmonių lipa. Gal ji manęs nepastebės? Bet negaliu rizikuoti, neišbandžiusi dar vieno varianto. Nuėjau prie mikroautobusų stotelės, pasiteirauti, ar artimiausiu metu nevažiuoja į Šilavilį. Neapsakomai nudžiugau išgirdusi teigiamą atsakymą. Suvokiau, kad jie nebūtinai išlips pačiame miestelyje, todėl turėjau sekti autobusą. Dėl to susitariau su vairuotoju, pasakiusi jam, kad nebeužteko bilietų į taip jau pripildytą autobusą, dėl to teko išsiskirti su močiute, paprašiau, kad mes važiuotume neatitoldami nuo autobuso. Vairuotojas nenorėjo manęs klausyti, pakol nepasiūliau už bilietą susimokėti dvigubai. Šiuo atveju suvokiau, kad mano sutaupyta stipendija man labai pravers.
Autobusas sustojo prie miško, jau įvažiavus į Šilavilį. Mano vairuotojas prilėtino savo sukežusį mikroautobusiuką. Taip, jie išlipa. Paprašau vairuotojo mane išleisti už kelių šimtų metrų. Netrukus jie dingo miško tankmėje. Džiaugiausi, kad neturėčiau čia pasiklysti, nes dažnai čia atvažiuodavau grybauti ir aviečiauti. Tik tos šakos nuvirtę ant miško paklotės, niekaip jų neapžergsi, neperšoksi – dar ant didesnės užšoksi. Bijau, kad mano krebždėjimo neišgirstų ypač jaunos berniuko ausys. Bet aš juos turbūt geriau girdžiu. Nepergyvendama kaip meškutė kerėblinasi per visas miško šakas ir duobes... Nors jos nematau, bet pagal girdimus garsus, manau ėjau tinkama kryptimi. Prasidėjo pušynai, gražus miškas. Štai ir lepšis pastojo man kelią, na kaip jo nepaimsi. Nuodėmė nepaimti gero grybo, o dar to, kuris prašosi, pastodamas man kelią. Bobų vasaros vidurys. Grybų metas. Eeee, paskubėjau girti – sukirmyjęs, kaip deje dažnai su tais lepšiais būna. Vos nepamiršusi, ko čia atvažiavau, paėmusi tą baravyko atmainą, jau norėjau tėkšti į pirmą pasitaikiusi medį. Na garsas gal ir nestiprus būtų buvęs, bet ką gali žinoti – jie buvo visai šalia. Girdėjau senutės kojų vilkimą.
Priekyje pamačiau šviesuojant, turbūt iškirstas miškas. Tada turėtų ten būti aviečių. Bet uogos jau pasibaigė. Traiškomų šakų garsas pasigirdo visai netoli kirtimo. Nesidairydama į grybus ir šakas, suskubau ten. Pieva. Na nedaug apsirikau. Pasirodė žila galva. Matau ją stebėdama ant kalvelės, neišlindusi iš miško. Galva dingo. Nebematau. Belieka sekti pėdomis, išlankstytų smilgų juosta. Ir kaip tiek daug gali nueiti toks senas žmogus. Mano močiutė vos keliolika metrų paėjusi jaučia kojų skausmus, kurie nebeleidžia toliau eiti. O ši – atrodo ji dar sveikesnė už mane! O koks didžiulis šilo baravykas! Dailutis, su rusva kepure, žalsva apačia, baltu it sniegas kotu, tikras grybų karalius, išdygęs žolėje. Tfu, tik kad sukirmyjęs. Geri grybai visiems patinka, visi juos mėgsta, net kirmėlės. Bet radę sukirmyjusį, sakome "eee negeras". Geras, tik kad netinkamas valgyti. Taip bemąstant, baigėsi aukštų smilgų pieva. Prieš mane atsivėrė didžiulis plotas nušienautos pievos. Išeiti iš savo priedangos aš negalėjau, juolab nemačiau senutės, tad nežinojau kur turėčiau pasukti išlindusi iš smilgų. Tad nutariau čia ir pasėdėti, prisiminti, kaip atėjau, kad nepamirščiau kelio atgal. Jau praėjo dvi valandos, taip greitai. Saulutė vis dar spigino. Nors ji grybautojo kompasas, man ji nereikalinga. Atgal grižtu pagal įsidėmėtus medžius, krūmus, duobes, kelmus, takelius, išvirtusias šaknis. Na jei viso to nėra, saulutė nepakenkia. Tad galiu sėdėt ilgai, tik iki sutemų, nes nebeįžiūrėsiu visų tų miško gėrybių, kurios man padeda grįžti namo...
Štai ji! Toli, už kokio gero kilometro. Tik ta jos "iki kaulų čiulpų" žinoma figūra. Labai seno sukumpusio žmogaus. Kaip greitai ji eina. Visą kelią paskui ją turėjau beveik bėgti, tik dabar apie tai susimąsčiau. Tarsi ją kas stumtų ar trauktų... Bet kas ten vyksta? Iš visų palaukių slenka žmonės į pievos vidurį. Ir vaikai, ir moterys. Idomu, kas čia bus. Spektaklis prasideda. Bet kiek jų čia daug. Tiek Šilavilyje žmonių su žiburiu nerasi. Tikiuosi likti stebėtoju iš toli, nes priešingu atveju, jei nesibaigs žmonių antplūdis, teks pabūti ir dalyviu. Ta saulė tokia kaitri, kad atrodo niekada tokia nebūna. Staiga kažkas sukrebžda man užnugaryje. Atsisuku. Ai, geniukas. Gražus. Tik kažkodėl nuskrido kreivaliodamas, vos neatsitrenkė į medį, kas jam nutiko? Vėl žvelgiu į pievą. Kas čia dabar. Nejau pražiopsojau. Visi dingę. Kur jie pasidėjo? Negalėjo išsilakstyti kaip žiurkės pajutusios pavojų. Kažkas antgamtiško čia dedasi. Kaip jie visi vienu metu galėjo dingti? Jei čia ateivių darbas, kur skraidanti lėkštė ar kita priemonė, kurioje pasitalpino tiek žmonių? Gal ji man nematoma, susilieja su dangaus skliautu, debesimis, saule? Gal tikrai, saulė taip spigina, gal per ją aš nematau lėkštės? Na kas bebūtų, jei jie visi dingo, tai turėtų atsirasti. Bet jie neatsirado po poros, trijų valandų. Pradės temti, o miške baugu, tegu tai ir pamiškė. Bet čia dideli miškai, ką gali žinoti, gal atklys kokia alkana vilkų gauja. O aš neturiu jokio ginklo, net peiliuko, kuris būtų skęstančiojo griebimasis už šiaudo. Negaliu čia pasilikti. Na kaip nesikeikti, pražiopsojau tokį įvykį. Atsakymą į savo klausimą, kurio galbūt dabar nebeišeis išgvildenti. Diena veltui. Kvailė.
Grįžtant galima būtų pasirinkti grybų, tik kaip aš tėvams paaiškinsiu, iš kur jų gavau. Meluoti jiems nemoku. Tiek to, apsieisiu be jų. Išlindau į vieškelį. Tolumoje matau stotelę, idomu, ar dar važiuoja autobusai tokiu laiku. Na gal dar palauksiu stotelėje kokią valandėlę. Jei neatvažiuos, stabdysiu mašiną. Atvažiavo.
Visada iki šiol sekdavosi, kad ir ką daryčiau, ką pasirinkčiau, viskas į gera. Na  ir dabar – sekėsi visą laiką, net ir dabar, kai atvažiavo autobusas ir nereikėjo rizikuoti užsišokti ant kokio pakelių manjako prievartautojo. Nors autobusas ir smulkmena atrodytų, bet ji galėjo baigtis išprievartavimu, kuris jau nebesmulkmena. Pastebiu gyvenimo ženklus. Gal per daug mąstau. Bet atsargumas ir mąstymas man dar nepakenkė. Bet jeigu iki šiol visada sekdavosi, kodėl tas genys man atnešė nesėkmę. O gal tai irgi ženklas? Jei aš būčiau mačiusi, kas vyksta, būtų nutikusi kokia nors nelaimė, gal būčiau dabar nebegyva? Nuo tos minties nukratė šiurpas dešinįjį žandą. Turbūt kažko dirglus mano dešinysis trišakis nervas.
Grįžau namo pavargusi. Tėvams pasakiau, kad buvo reikalų. Tegu galvoja ką nori.
Tą naktį nieko nesusapnavau, turbūt pavargau ir giliai miegojau.
Eidama į universitetą, kiekvieną dieną ėjau ąžuolynu, grįždavau pro stotį, tikėdamasi pamatyti senutę. Praėjo mėnuo, bet jos nesutikau. Na nejau visą likusį gyvenimą paaukosiu mintims apie ją. Kad tik išsispręstų šita mįslė, kad tik ji daugiau manęs nebekankintų.
Savaitgalis. Išsiruošėm kelionei į kaimą. Ten gyvena mamos tėvai. Smagu ten. Atsipučiu nuo miesto triukšmo, dulkių, teršalų. Čia gaivus oras. Net nepajuntu, kaip giliai pradedu kvėpuoti, tarsi negalėdama atsiragauti gryno oro. Tik kad labai jau toli tas kaimas, Lietuvos šiauriniame pakraštyje, prie pat Latvijos sienos. Bet už tai visą gimtinę pervažiuoji, pamatai jos grožį, kalvas, miškus, įvairius miestelius, kaip žmonės gyvena. Kartais ir tokių dalykų pamatai, kurių kitur per visą gyvenimą nepamatytum.
Senelių sveikata silpna. Einu į pievą pagirdyti karvę, melžti taip ir neišmokau. Stiprių rankų reikia. Karvutė rami, gera. Tėtis sulaiko mane beeinančią pro vartelius su kibirais, pilnais šulinio vandens. Klausia, ką aš pirkau parduotuvėje. Nustebusi žiūriu į ji. Sakau, aš nebuvau parduotuvėje, visą laiką buvau čia. Tėtis apkaltino savo senatvę, sakydamas, kad turbūt visi turime antrininkų, net apsipažinti lengva.
Tėtis nesuvokė, kokią jis pakišo man mintį. Antrininkai... Tas vaikas, pribėgęs prie senutės... Vis kankino mintis, kad aš jį jau kažkur mačiau. Dabar prisimenu. Aš jį mačiau mokykloje, kai buvau nuėjusi ieškoti darbo. Tik ten jis pasirodė man ramus, labai gražus, greičiausia iš inteligentiškos šeimos. Jį įsiminiau, nes buvo keistas. Jo amžiaus vaikai laksto, mušasi, išdykauja. O jis ramus, gražiai aprengtas, sušukuotas, gražaus veido, matyt protingas, nešėsi kažkokią knygą, matyt iš bibliotekos. O dabar dar tėtis su savo pastebėjimais. Jis dar ne toks senas, kad neatskirtų savo dukros. Įdomus dar vienas faktas. Užpernai buvau kraujo donorė. Močiutė paaukojo inkstą. Ar nesieja antrininkų šis bruožas - organų recipientai? Reiktų susižinoti apie tą berniuką daugiau. Nueisiu į mokyklą, arba tiesiog jį paseksiu, kur jis gyvena, išsiklausinėsiu jo tėvų, ar jis nebuvo donoru.
Bet dabar ėjau išmintu pievos takeliu, nešdama du pilnus kibirus vandens. Apsiniaukė, danguje tamsus debesis, turbūt lis. Karvutė atsisuko į mane, pamatė kibirus, pradėjo eiti manęs link. Atrėmė savo snukutį į kibiro kraštą, matyt norėdama, kad kuo greičiau padėčiau jį ir duočiau jai atsigerti. Karvutė gėrė godžiai. Jai geriant, nuėjau ieškoti kuokos, nes senelis prašė perkelti karvutę, kur žolė sodresnė. Man beieškant, danguje suplyskėjo ryški sviesa, tarsi kaitri saulė trumpam pasirodytų iš po debesų. Aptemo akyse. Susvaigo galva. Atsisukau į tą pusę, bet šviesa jau buvo dingusi. Tik karvutė kažko pradėjo nerimauti... Perkėliau. Paglosčiau jos žalą galvą, su balta žvaigžde kaktoje, bet ji tarsi išsigando manęs. Keista, nes lyg šiol ji buvo labai rami. Aš paėmiau kibirus. Vienas dar pilnas. Nejaugi nebenori? Pakišu antrąjį. Karvutė nosimi kliudo kibirą, vos neapverčia. Pradeda gerti. Išgėrė pusę kibiro. Einu namo. Bet karvutė į mane nežiūri, kaip tai įprastai būna. Pašaukiu vardu. Ji pasisuka, bet į mane nežiūri, tarsi ji... būtų apakusi.  Na taip! Gi tas akinamas spindesys, kuris nepalietė mano akių, nes buvau nusisukusi. O Dieve!
Veterinaras patvirtino. Kaip gaila nekalto gyvulio. Prisiminiau geniuką, tą… miške… Šilavilyje… Jis irgi nukreivaliojo pro medį, kliudęs šaką… Bet tada nebuvo jokio blyksnio… Nors… Juk akinamai švietė saulė, o aš tuo momentu buvau nusisukusi! Nejau čia viskas siejasi. Tėtis matė mano antrininkę, tas blyksnis, apakinęs nekaltą gyvulį. Galbūt ten toli pievoje buvo vėl antrininkų "suvažiavimas"?!
Grįžome namo. Neišėjo iš galvos mintis, kad jau du kartus mačiau antrininkų susibūrimą. Nejaugi čia sutapimas, ar iš tikro jie tokie dažni, tada kodėl to nemato kiti žemės gyventojai. Gal jie mato, bet tyli, nes kaip ir aš bijo, kad neuždarytų jų į beprotnamį, papasakojus tokią neįtikinamą istoriją?
Šiandien nėra paskaitų. Eisiu į mokyklą, gal sutiksiu tą berniuką. Gaivus oras, bet jau šąla. Ko norėti, ruduo. Patys grybai. Jau ir guočių turėtų būti. Labai skanus grybas. Reiktų ir užsivakuoti. Iš pilkųjų guočių labai skani pieniška sriuba, kvapni, kaip ir iš pievagrybių. Mokykla. Prisėdau ant suoliuko. Laukiu. Turėtų pamokos baigtis apie antrą valandą. Dabar be penkių pirma. Galiu jo ir nesulaukti, gal jis šiandien neatėjo, gal susirgo. Taip ir pratūnosiu čia be reikalo, be tikslo praleisiu dieną. Na valanda kita tai ne diena, palauksiu truputį...
Štai jis. Visas būrys vaikų. Pradedu detektyvo darbą. Jis greitai baigėsi. Berniukas įbėgo į patį pirmąjį namą. Aš laiptinėje. Užsitrenkė buto durys, berods antrame aukšte. Užlipu. Skambinu į duris? Berniukas. Klausiu, ar mama namie. Pasirodo senutė, matyt iš virtuvės, besišluostydama miltinuotas rankas. Galbūt anūkui verda skrylių. Labai skanu su mėlynių uogiene ir grietine, tiesiog gaivina... Prisistačiau. Dar tada nežinojau, kaip pradėti pokalbį. Nutariau tiesiog paklausti, ar neteko dalyvauti berniukui kokioje nors operacijoje. Kaip ir tikėjausi, senutė paklausė, kodėl domiuosi. Iš lūpų išsiveržė nekaltas melas – pasakiau, kad bendra apklausa, darau mokslinį darbą universitete. Tada jokia geresnė mintis manęs neaplankė. Seną žmogų lengva apgauti. Taip, berniukas buvo operuotas. Tiksliau jo jaunėlis brolis. Kaulų čiulpų persodinimo operacija. Berniukas buvo donoru savo broliui. To aš ir tikėjausi. Padėkojau močiutei už mėtų arbatą. Mano mėgstamiausias gėrimas. Arbata. Ne tik mėtų.  Ir čiobrelių, raudonėlio. Bei uogų: aviečių, vyšnių, braškių, agrastų marmaledo. Jauku čia. Taip ir norisi atsiverti, papasakoti visą teisybę. Atrodo, kad senutė mane suprastų, o ir jeigu ne – gi nepultų ji skambinti į beprotnamį. Bet kam to reikia? Tegul ji ramiai sau ir gyvena, koks tikslas drumsti šių namų jaukumą... Tariau berniukui, jog jį mačiau prieš mėnesį su močiute ąžuolyne. Jis didelėm akim pažvelgė į mane, neigdamas šį faktą. Nutariau daugiau jo neklausinėti, nes ir pati labiau tikėjau tuo, kad ten buvo jo antrininkas.

.. turetų būti tęsinys.. ;)