12 valandų waršuvos vienumos

Paskendęs asfalte
telkšnojau balas
nešiausi maišely
mažą jaukumą

Palikęs tau pievas
tikras, netikras
skaičiavau žmonėse
abejingumą.

Išlaipinęs savo mintis vandeny
išgėriau kavos vandenyną
su kuo aš kalbėjau?
su niekuo.
apie ką?
dievaži
žodžiais neišleistų žodynų.

Neatrastų civilizacijų kalba
susigėrė į sostinės sienas,
ir ištirpo bažnyčios, namai ir
malda
subumbėjau panosy:
kad tik neprigėrus.

Potvynis užliejo gatves
nematyt nei balandžių, nei Nojaus
tik vienišius garnys medituoja krante
Lyg prašydamas išmaldos.
Tas vienakojis.