Klejonė

aš matas
supuosi medžio viršūnėje
vėl šaukiu
man plyšta gerklė
skausmas nebetelpa
man laikas išeit
kas mane paleis
ah kas mane sulaikys
tavęs jau nėra
tu jau nebegali
noriu verkt
bet pavogtos ašaros
kas matė raudantį
kas paguodė nepaguodžiamą
jų nebuvo
nebuvo manęs
tai tik žaidimas
mes tik žaidžiam
juokiuosi iš savo skausmo
vėl šypsaus
gražinkit man ašaras
kad galėčiau pravirkt
atradęs sėklas
supratęs kieno jos
kur turėjo sudygti
jos pavogtos
aš pažystu vagį
jis dainuoja apie
tiesą ir meilę
aš klykiu melą
ir apgalę
nuplėškite kaukes
jūs vis teiset
nežinau kiek teisingai
aš teisiu be gailesčio
teisiu savę
ir manęs nebelieka
medis tuščias
neškit mano šypsena vėjai
neškit ir klijuokit
prie staugenčių sielų
gal jos sušils
man be galo šalta
aš nemokėjau sušilt
manęs negalėjo sušildyt
ne nesigupodžiu man tik
velniškai liūdna
kad nebuvau jūsų sutikęs
kad mes daug sykių matėmės

2000. 06 senas dienoraštis