marazmas

Kažkas neduoda man ramybės, lyg šiurenimas už lango, lyg vaikščiotų kas. Na kaip aš to nekenčiu naktį. Nes tai kelia siaubą vėl ir vėl. Aišku tai negerai mano sveikatai, nes pagalvojus, jog ten pamatysiu vagį, žinau, kad širdis pradės tabaluotis kaip pasiutusi, ims trūkti jai deguonies, dėl to gali susidaryti mikroinfarktai kad ir jaunos širdelės raumenyje. Bet suvokusi, kad jau ir taip širdis lekia kaip nesustabdoma kumelė, einu prie lango. Iš lėto pratraukiu naktinės užuolaidos kamputį. Mėnulis tviska man į veidą. Pasitraukiu nuo jo spindulio į šešėlį, kad tas kažkas manęs nepamatytų. Neapsirikau. Žmogaus figūra. Mažutė. Dėl to dar labiau bauginanti, gal ji pasisuks ir aš pamatysiu jos bjaurų veidą ar kuprotą nugarą. Bet tas šiurenimas – tai kojų vilkimas, tarytum seno žmogaus su ištinusiom ir skaudančiom kojom, galbūt dėl inkstų, o greičiausia širdies nepakankamumo. Su skarele ir juodu paltuku. Eisena, mėnulio apšviesta figūra ir senamadiška apranga – tai senas žmogus. Primena mano močiutę. Bet ji gi pas mano tetą Mildą, savo dukrą. Eina link lauko durų. Klibina duris. Nubėgu žadinti tėtį ir mamą. Sakau, lyg tai mūsų močiutė vaikšto lauke. Visi nueinam, atidarom duris. Močiutė. Bet kodėl ji nesisveikina, ir nepasakoja, kas nutiko, žiūri į mus kaip į nepažįstamus. Meta žvilgsnį į mane. Beveik laukinį. Nukrato šiurpas. Šmėsteli mintis, kad ji tai ne ji, ne mano močiutė. Tada atkreipiu dėmesį į jos ūgį – ji turėtų būti žemesnė už mane, bet taip nėra. Jos ramų tyrą veidą dabar iškreipė pyktis ir  neapykanta. Ištiesiu ranką, norėdama padėti perlipti per slenkstį, ji iš lėto priartina mano ranką prie savęs ir nepastebimai grybšteli dantimis. Kas tai? Įkando. Tai mane pribloškia. Tėvai nematė, bet nejau turėčiau jiems pasakyti? Tai tikrai ne ji. Bet veidas, tas pats veidas. Jei ji antrininkė, iš kur tokia senutė išsiaiškino mūsų namų adresą, iš kur žino, kad čia gyvena mano močiutė, kurios išvaizda identiška josios? Tėvai nesutinka su mano mintimi, bet nesulaiko manęs. Aš nubėgu prie telefono, vidury nakties skambinu tetai Mildai, paklausti, ar močiutė pas ją. Teta ilgai nekelia ragelio, matyt budinasi iš miego. Pakėlė. Sako, jog močiutė pas ją. Nuėjo pasitikslinti, iš tikrųjų miega, guli lovoje. Mane nukrato dar didesnis šiurpas. Tai kas toji, kuri stovi ant slenkščio? Pasakau tėvams, kad tai ne močiutė, o svetimas žmogus. Turbūt ji įžiūrėjo manyje tą žmogų, kuris įtars šį melą, ir dėl to man įkando. Ji tyli. Visą laiką tyli, keldama vis didesnį šiurpą. Nežinau, ką ji sugalvos, gal kokį staigų judesį, kuris sužeis tėtį, mamą ar mane. Tėčiui sunku patikėti, kad tai ne jo mama. Aš sakau, kad negalėsiu išbūti su ja po vienu stogu net akimirką, o ką jau kalbėti apie miegą. Visą naktį įsivaizduosiu, kad ji braunasi į mano kambarį su peiliu užantyje, bijosiu, kad ko nepadarytų tėvams. Galutinai įtikinu tėtį, kad tai nemūsų močiutė – paskambinu dar kartą tetai, liepiu pažadinti močiutę, kad ji tartų kelis žodelius per telefono ragelį. Tėtį įtikinau. Nepažįstamosios žvilgsnis į mane neapsakomai laukinis, atrodo, jei šalia nebūtų namiškių, ji kibtų man į gerklę. Tėtis palengva apsuka senelę, ir prašo palikti mūsų namus. Atsipūčiau, kad šią naktį neteks su ja būti viename name. Bet šmėkšteli mintis, kad tai tik pradžia. Kažkas didžiai negero čia dedasi, ir žinau, šią mįslę išspręsti man nebus lengva. Galiu jos neišspręsti ne dėl proto trūkumo, bet dėl to, kad mane nužudys ši nepažįstama senutė, apsimetusi mano močiute. Bijau savo minčių, nes jos dažnai būna taiklios, tokios, tarsi viską žinočiau. Bet tai dėl to, kad beveik kiaurai matau žmogų. Jo veide įžiūriu tai, ko kiti gal nepastebi. Jos žvilgsnis nukreiptas į mane buvo ženklas, kad manęs laukia nelengva kova. Kova su kažkuo. Net nežinau ar ji buvo panaši į gyvą būtybę. Greičiau į robotą. Bet kaip man viską išsiaiškinti, nuo ko pradėti?
Užrakino duris. Apsiraminau, bet žinau, kad nebeužmigsiu. Galvoju, kas tai galėjo būti. Kad tai galėjo būti jos sesė dvynė, man nebuvo įtikinama, nes ji nebuvo kaip gyva būtybė, jos akys žiūri į vieną tašką, nemirksi, nedrėkina akių, o tai nebūdinga gyvai būtybei, nebent jos akys kaip gyvatės – padengtos drėgna plėvele, bet tai greičiausia jau būtų apsigimimas. Be to, močiutė niekada nesakė, kad turėtų sesę dvynę. O gal tai ne dvynė, o tiesiog sesuo, galbūt atiduota į vaikų namus, nes buvo nesantuokinis vaikas, arba tėvai atsisakė pamatę tą akių apsigimimą? Visai gali būti. O gal tai tiesiog antrininkė, profesionalių vagių sugalvota ideali vagystė – būtume ją įsileidę, visi sumigę, o ji atrakinusi duris vagims? Arba profesionaliai tobulai pagaminta silikoninė kaukė, irgi tų pačių vagių darbas. Irgi gali būti. Tai nuo ko pradėti? Aš tai išsiaiškinsiu. Taip mąsčiau iki ryto...