Trupiniai

Brr... man šalta, mano sielai beprotiškai šalta, bet niekas jau nepadės. Tuštumoje negali sušilti niekas, kas vėliau man padovanotų tą šilumą, nors lašeli jos, nors mažyti trupinį. Juk kai paukšteliui paberiame duonos trupinėlius jis jaučiasi laimingas, jam šilta, jis nusipurto, pakiša snapelį po sparneliu ir nugrimzta į sapnus. Jis sotus ir laimingas, jam šilta, jo širdutėje apsigyvena šiluma, jis pajunta rūpestį, žmonių rūpestį. Tai kodėl žmogus negali pabarstyti trupinėlių ir kitam žmogui. Nejau jam sunku, nejau gaila? Juk neprašau kažko materialaus,  prašau šilumos, mažytės šilumos.
Derėtis leidžiu. Neduok trupinių- duok visumą.
  Ne, manai, per daug reikalauju?
Taip, tu teisus. Gerai neduok, bet bent leisk pažiūrėti į ją,  į pilnatvę, na, o kai pravirksiu, aš moku verkti graudžiai, galbūt tada tu pasiduosi ir leisi paliesti.
  Ne?
Na nesvarbu, aš pažiūrėjusi pažinsiu žmogų, kuriame gyvena šiluma, sielos šiluma ir paprašysiu jo. Matai, sako, kad tai matosi, na taip taip, aš dar nemačiau, bet jei tu išmokysi…
  Nenori? Tau gaila? A, tu bijai, kad ją pasiimsiu ir pabėgsiu, kad priversiu manęs gailėti ir tuomet tu ją nenoredamas atiduosi? 
Ne, taip nebus. Tai būtų apiplėšimas, o aš nemėgstu vagių, ne, nekenčiu jų, tai jie atima iš žmogaus viltį, tai jie sudaužo meilės laivą į pačią stačiausią uolą, ne aš jų beprotiškai nekenčiu. Panašiai, kaip katės nekenčia šunų. Kodėl nežinau, gamta.
  Netinka? Netiki manimi? Manai, meluoju? Ne, neik, palaukėk, pasiderėkim. Sutinki parodyti, o apie prisilietimą, net nesvajoti?
Na aš stengsiuosi, labai, tikrai labai stengsiuos, bet tu žinai, tos mano pastangos. Atsimeni aną kartą, kai tas vagis atėmė meilę aš irgi stengiausi, bet kas iš to- nepavyko. O man dažnai nepavyksta...
  Pyksti? Aš meluoju?!
Ne, ne, nesakyk taip, to aš nedarau, aš deriuosi, bet nemeluoju. Nekenčiu melagių, jie panašūs į vagis, apgauna ir pabėga, ne nemėgstu jų.
Tai sutariam, tu man parodysi, kas yra šiluma, o aš neprašysiu, kad leistum paliesti?
  Vėl nepritari, kas dabar? Jau nori, kad paliesčiau?
Ne, aš neleisiu, sakei neliesti ir neliesiu, tik pažiūrėsiu. Nesakyk nieko, nežadėk, kai prašiau sakei-ne, o dabar apsigalvojai? Ne, nekenčiu tokių žmonių, pasakei ir viskas. Nesitampyk! Man skauda! Neliesiu jos! Ei, man skauda! Karšta!... Sakau neliesk manęs, nenoriu neimsiu, dink!... aš soti, neimsiu tų trupinių, jie per sprangūs man. Sakiau, kad noriu šilumos, bet apsigalvojau, nekenčiu tokių žmonių, negaliu jų pakęsti, neapsisprendėliai, vien pamačius juos ima skaudėti galvą... Mama, turim vaistų? Tylu... aplink nieko nėra, o man skauda. Nekenčiu tokių žmonių. Pastebėjai, aš nekenčiu jų, aš nekenčiu neapsisprendėlių, nekenčiu savęs... brr... šalta... lesyklėlė tuščia: nei trupinių, nei paukštelių... užmiršti... sušalę... vieni...