Rugiagėlė

Išnirau iš šilto pienių lauko
Sulamdyta ir purvina
Kaip rudenio dangus.
Žiūrėjau aš į debesis,
Kurie tik plauko.
Žinojau, kad tokių jau nebebus.
Aš laukiau paukščių,
Paukščių paskutinių,
Kurie vos prisiminę
Vėl paliks mane.
Tik vėjas kiaurą parą žaidė,
Draskydamas taip
Melancholiškai
Melsvas kasas.
Neklausė ar skaudėjo.
Drugys tik vienas pasirodė.
Išskrisdamas pasakė,
Kad daugiau nebus.
Ir jų nebuvo...
Gandus girdėjau,
Kad kažkada žydėjo rožės
Ir gražesnių nebus,
Todėl aš vienąkart
Su vėju, paleidau
Savo žiedlapius pilkus.
Tik niekad niekas neliūdėjo...