Apmokėsiu už tylą

Nekramtyk sakinių – apmokėsiu už tylą 
esamajam laike, ateities prospekte.         
Pasakei ir gana – žodžiams padai jau svyla.
Aš nebūsiu žvejys, tu nemurk man kate.

Neskaityk tų laiškų, parašysiu ant beržo
vinimi, kad abiems paskaudėtų tyla.
Tas kablelis tarp žodžių duria, balsą suvaržo,
tai paslėpk po raidėm, sumaišyk su bala.

Nesisupk ant bangos – aptaškysi padangę,
prirašytą minčių optimisto ranka.
Žodžiai brangūs, bet pauzės man dvigubai brangios.
Ištylėk tašką meilės, jį prikalsiu kulka.

Nesakyk, myliu aš. Apsimesiu, kad kurčias
ir girdžiu tik save. O manęs gal nėra.
Atsakyčiau tyla. Nuo tavęs užsikurčiau,
jei mane tu nutrenktum sueities elektra.