apie vaiką

Mano skėtis
lydosi
nuo juoko.
Žvilgsniais palydėtos
gatvės išsikreipia.
Žmonėmis vingiuoja,
šokinėja
linijos apterštos laiko.
Geri dėdės
su barzdom
maišus likimo ant kuprų
šlubuodami tempia.
Ką padovanosit šį kartą vaikui -
aklam nebyliui
turinčiam tik erdvesnias sielos patalpas
kuriose apsistojęs gyvena ir vargo nemato,
nes negali.
Pernai gavęs muzikinį centrą
klusniai jį apčiupinėjo -
gal šypsojos, gal vidui ir verkė.
Patiko jam vibracija -
išsigandęs slėpės po savo rankom,
nepavyko, jos visur per daug tada buvo.
Užpernai padovanojot jam vazonėlį,
gražų, išmargintą su ornamentėliais
pasodino vaikutis ten savo sielą
metams bėgant džiūvo,
nežydėjo.
Padovanokit jam vandens
ir ranką, į kurią visada galėtų įsikibti,
badomas jūsų dovanos - gyvenimo.