..trūko tik laisvės..

Keista nuotaika. Toks nesuprantamas ir sveiku protu nepaaiškinamas laukimas, kai namie sėdžiu su gobtuvu ant galvos ir žiūriu pro langą į dangumi vangiai slenkančius sunkius, lyg pykčio pritvinkusius debesis. Gyvenime mačiau daug ko. Jei kas paklaustų, ko aš bijau.. net nežinau ar rasčiau ką atsakyti. Dabar esu vienas, nuo nieko ir niekam nepriklausau. Nereikia niekam duoti ataskaitų. Galiu gultis auštant, o jau po valandos keltis ir eiti pasivaikščioti po bundantį miestą. Bet dabar tas man netinka. Skauda galvą. Sėdžiu balkone ant šaltų betoninių grindų, kojas atrėmęs į dar šaltesnę tvorelę, skiriančią mane nuo trumpo skrydžio žemyn. Tingiai spragsėdama mano lupose smilko cigaretė. Apsiblausęs ir visiškai bejausmis žvilgsnis stebėjo kaip kieme siūbuojasi kaštonas, kaip languose viena po kitos geso šviesos, kaip karts nuo karto, koks jausmingesnis debesis išspausdavo ašarą. Esu nepataisomas optimistas. Tikiu.. net netikiu, o ŽINAU, kad mano diena dar išauš. Aš dar kvatosiuos gerkliniu balsu iš visų tų, kas man atsuko nugarą, kas spjovė mano pusėn, kai prašiau pagalbos, nes aš jiems buvau nebereikalingas. Buvau dar vienas žmogus, pasiekęs ribą tarp dabar ir nežinios.
Pradėjo lyti. Vasaros vidurys, o nuotaika rudeninė. Norisi eiti pasivaikščioti į pačią baisiausią miesto vietą, norisi sėdėti čigonų taboro teritorijoje ir su šypsena veide tyrinėti nustebusius veidus. Norisi užsilipti ant aukščiausio Vilniaus pastato stogo, ištiesti rankas ir išlaisvinti tą jėgą, tūnančią manyje. Ne. Žudytis - lengvabūdžiams silpnavaliams. Aš noriu tik pajausti kažką tokio, kas man leistų vėl pajausti, kad gyvenu. Kažkoks žvėris drasko mane iš vidaus.
Šiandien pirmąkart susimasčiau, kad man iš tiesų sunku..
Išeinu į kiemą. Išeinu atsipalaidavęs, nors šalti lietaus lašai sunkiasi kiaurai gobtuvą ir vėsina beveik verdančias smegenis. Pakeliu galvą dangun ir pastebiu kaip nuo vieno namo pastogės, kiton pastogėn prapikiruoja šikšnosparnis. Šypteliu - turbūt geras ženklas. Įsėdu į mašiną. Iškart pradeda bumbsėti muzika. Išjungiu. Dabar aš noriu pajausti galią. Noriu mėgautis vienatve, noriu valdyti situaciją, noriu važiuoti skardžio kraštu ant dviejų ratų ir balansuoti tarp čia ir nebūties. Pasuku raktelį. Iš miego pakeltas variklis trūkčiodamas, kosėdamas ir spjaudydamasis pradeda po truputi įsibėgėti. Senas sukriošėlis, kad tik šįvakar paskutinio kvapo iš jo neišspausčiau. Išsuku iš kiemo ir pajudu geležinio vilko gatvės link. Ten mano gyvenimo pradžia.
Lietus pradeda lyti stipriau. Didėjant greičiui, valytuvai vos spėja šluostyti mašinai prakaitą. Štai ir mano ilgai lauktas išvažiavimas iš miesto. Pasuku link Kauno. Pajaučiu, kaip mano apsunkusios kojos vis arčiau dugno sveria akseleratoriaus pedalą. Aš nežaidžiu su likimu. Aš su juo lenktyniauju. Aš noriu, pažvelgęs į galinio vaizdo veidrodėlį, pamatyti kaip mano gyvenimas kartu su visu pasauliu vejasi mane. Vejasi, bet nespėja. Noriu būti pirmas, noriu pats būti gyvenimas. Aš galiu valdyti situaciją. Spidometras neveikia, bet, sprendžiant pagal tachometrą, mano angelas sargas jau turėtų gerokai atsilikti.. Dabar aš padėties šeimininkas. Patinka valdyti situaciją, patinka kalti sau gyvenimą.. juk žmonės patys savo likimo kalviai?
Kaip NOS'as į variklį, į mano venas įpurškiamas adrenalinas. Jaučiu kaip užplūsta malonumas. Greitkelis tuščias. Asfaltas net čirkšdamas vyniojasi ant mašinos ratų. Užsimerkiu. Ausyse spengia, tik toli toli, kažkur smegenyse, kaip kitoje planetoje, mane pasiveja juokas.. Atsimerkiu. Lietus vis tebešniokšdamas plauna langus. Neturiu jokio supratimo kurioj dabar vietoj esu, bet tas manęs ir nedomina. Neturiu tikslo. Man tik reikia pabėgti pačiam nuo savęs. Reikia tik kirsti supratimo ribą ir atitrūkti. Noriu pakilti, sprogti į begalę mažyčių skeveldrų ir kristi žemyn kartu su lietumi. Noriu nerūpestingai išnykti tam, kad ryte vėl atsirasčiau kaip rasa ant bundančių gėlių.
Vaizdas ima trūkčioti, kol galų gale visiškai sustingsta. Rodos, reikia tik spragtelti pirštais ir vėl šviesos greičiu pradės šurmuliuoti gyvenimas.. pradės, bet tik ne manyje. Jis su visu klegesiu vėl pradundės, bet tik pro šalį. Tik ne į mane..
Sustoju ir braunuosi per mišką. Dar šlapi voratinkliai bando šlykščiai užlipinti man akis, šakos kaišioja savo rankas už gobtuvo, kartais griebia už kojų, griūnu.. jau uždusęs, bet vis greičiau veržiuosi per tamsą ten, kur girdžiu ošiant jūrą. Prasibrovęs pro kažkokį neaiškų krūmą net rikteliu - vos nenusiridenu žemyn. Ir tuo pačiu atsidūstu.. Taip seniai neregėtas vaizdas - jūra. Tik ji vienintelė sugeba iš manęs išplauti visą pyktį, visus sunkumus ir mintis. Atsargiai nusileidžiu skardžiu žemyn ir nusirengiu. Kūnas lyg priešindamasis mano norams, pasišiaušia. Prieinu prie vandens ir stabteliu. Drėgnas smėlis maloniai gaivina nuo bėgimo perdegusias pėdas. Jaučiu kaip iš manęs plūsteli visas skausmas. Lėtai imu bristi vandenin. Bangos, lyg nenorėdamos manęs priimti savo draugijon, vis stipriau talžo sužvarbusį kūną. Nejaučiu nei šalčio, nei baimės, nei skausmo. Kartais sūrūs purslai aptaško veidą ir kaip ašaros lėtai šliauždamos mano skruostais, savo kelionę baigia ties lūpų kampučiais. Sulig kiekvienu smūgiu, jaučiuosi geriau. Norisi pamišėliškai juoktis. Aš neverkiu. Turbūt jūra kompensuoja mano ašarų trūkumą, taip leisdama pasijausti nekaltu vaiku. Vaiku, kuriam dar visas saulėtas gyvenimas prieš akis.
Apsidairau. Ant kranto tolumoj matosi keletas išgriuvusių medžių, vandeny, kaip gigantiški grybai, pūpso vandens nugludinti akmenys. Iškeliu rankas, pažiūriu į juodą juodą dangų ir atsiduodu jūrai. Bangos mėto mane viena kitai kaip dvi katės, žaisdamos siūlų kamuoliuku, siūbuoja kaip rūpestinga mama verkiantį kūdikį..
Man nereikia kvėpuot. Aš jūros vaikas.. Užmerkiu akis ir pradedu verkti.. Niekas nepamatys ir nepajaus mano ašarų. Ašaros - tai jūra. Ji, išklausydama mane, dovanoja ašaras..
.. mano išdžiūvusiose akyse klykia kirai. Sėdžiu ant akmens, akis įbedęs į nematomą jūros tolį, o jūra manyje jau nurimusi. Saulė, kartais žvilgterdama pro debesų kraštus, lyg tikrindama, ar aš ne akmeninis, atsargiai, pirštų galais liečia mano veidą. Buvau išėjęs iš savo gyvenimo. Buvau spjovęs į viską ir ištirpęs..
Jau jaučiu šaltį ir geliančias kojas. Išbrendu iš jūros, apsirengiu, dar kart žvilgterėjęs į jūrą, nebyliai atsisveikinu. Įsėdu į mašiną ir net švilpteliu.. jau gerokai popiet. Beveik visą dieną išbraukiau iš savo gyvenimo tik tam, kad išsikraučiau, kad pabūčiau ne savyje..
Visiškai tuščia ir be prisiminimų galva, greit, lyg pieštuku žemėlapyje, nubraukiu tris šimtus kilometrų kelionės atgal. Atgal į realybę. Grįžtu jau sutemus.
Vėl nusimato bjauri naktis. Vilniuje nė kiek nepasikeitęs oras. Vėjas, bandydamas apnuoginti medžius, net urgzdamas plėšia nuo jų lapus, kelia vandens sūkurius ir piktdžiugiškai žvangindamas skarda, bėgioja namų stogais. Įsuku į kiemą, bet mano mintys likusios už begalės ribos. Tik įėjus į namus grįžta realybė - palikau atidarytą balkoną. Kambaryje, lyg primindamos mintis, kurių atsikračiau jūroje, mėtosi beformės šiukšlės, užuolaidos plaka išorinę namo sieną. Balkone mistiniu būdu už krašto įstrigęs lapas su mano pradėtu, bet taip ir nebaigtu apsakymu “Man reikia laisvės.. ”. Pasilenkiu jį paimti ir jaučiu kaip nenumaldoma jėga mane plėšia žemyn. Per prievartą pakeliu akis, karštligiškai blaškausi rankomis, bandydamas pasiekti turėklą, bet pirštai neklauso.. Kažkas sučiumpa mane už riešo ir tempia per turėklą. Vėjo sūkuriai kelia purvą ir lyg bausdami taško į mane, medžiai pakėlę šakas, lyg atsisveikindami mojuoja vos vos nepaliesdami namo.. Šaukiuosi pagalbos, bet balsas užstringa net nepasiekęs gerklės.. pasigirsta tik švokštimas.. Ausyse skamba begalės balsų, bet negaliu jų suprasti.. viską užgožia gerklinis juokas.. toks karštligiškas, išprotėjusio juokas. Kojos atitrūksta nuo balkono grindų ir sulėtintai besisukdama žemė pradėjo artėti..
Kas pasakojo apie šviesą tunelio gale? Apie daugybę veidų? Aš pajutau tik visišką ramybę.. Tokią kaip jūroje..
Kūnas vandenyje, o akyse, kaip tie kirai, atsispindėjo laisvė ir sielos ramumas.. Pajaučiau tylą, supratau, kas slypi už baltos palvos ir tuoj pat pamiršau.. baloje atsispindintis dangus nusidažė rausvom spalvom.. Aš jau nebežiūrėjau į dangų, tiesiog ramybės ekstazėj ištirpau.. išnykau tam, kad prisikelčiau naujai dienai…

O man trūko tik laisvės…