Pajust didybę

taip Dieviškai…

kalaviju praskelk
dangaus skliautus,
te byra rutuliais
aukštybės mūsų.
sulygink kalnus
savais delnais,
te dingsta šėlstantys
šėšėliai
ir sukas žemė
apvalaina.
išgerk gyvibingumo
vandenis,
te tyliai visi
džiūsta.
užpūsk ir saulę
geltonkasę,
te suledyja parsidavėliai
bejausmiai.

iš tuštumos iš skausmo
šito…

parkrisk ir melsk,
kad būtų tau už tai
apverkta.
paniekinai tu gamtą
tyrą.
sugriovei jos
pusiausvyrai
sutvertą grožį.
dabar gailiesi
nelaiku.
pats kaltas, kad
klauseisi
piktų, beširdžių
dvasių.