Klounas

Lyja. Žmonės slėpdamiesi po skėčiais kažkur vis skuba. Atrodo viskas taip būtų pilka ir niūru, jei ne tavo spalvoti drabužiai ir plati  plati šypsena. Tu stovi aikštės vidury ir bandai pralinksminti niūrius, galbūt lietų keikiančius žmonių veidus, įbrukdamas į rankas cirko lankstinuką. Keista,  kad tu nebijai lietaus, nors smulkūs lietaus lašeliai liesdami pavargusį tavo veidą, švelniai  plauna nuo jo grimą. O tu stovi ir bandai sužavėti žmones cirko triukais,  rodydamas nepriekaištingą savo kūno plastiką. Netrukus bėgdamas pro šalį paauglys norėdamas tave įžeisti kažką garsiai sušunka. Bet tu tarsi nekreipdamas į jį dėmesio nenustoji šypsotis,  nors tavo mėlynos ir didelės akys išduoda nuoskaudą. Tavo klouno vaidmuo sunkus, bet aš žinau, kad tu jį  myli. Rytoj gal neprisimins tavęs nei vienas šiandien aikštėje tave sutikęs žmogus,  o tu  tik įžengęs į savo vienišą vagonėlį,  kursi naują scenarijų rytojui.