Nieko rimto

Pamokos baigėsi, taigi pasukau link paradinių durų. Išeinant, linktelėjau sargui, kuris tarp mokinių ir mokytojų buvo pravardžiuojamas gėjumi, galbūt dėl to, kad lyg šiol neturėjo žmonos ir gyveno su savo vyresniuoju broliu.
  Lauke šurmuliavo keliolika „kietuolių“, pora išdažytų akių nemaloniai debtelėjo į mano apsitrynusius džinsus, o vienas vaikinukas, man pavymui sušuko:
  -  Ateik arčiau, Utelyte! Ei, nenori užsirūkyt?
  Neatsakiau. Visuomet taip elgiuosi, apsimetu nieko negirdinti ir neturinti jausmų.
  -  Pasakyk savo močiai, kad ryt pas ją užsuksiu, tegul pradeda šildyti lovą! -subliuvo kitas. Nemėgstu, kai kalbama apie mano mamą. Ji nebuvo tokia mama, kaip visos. Man rodos ji netgi manęs    nemylėjo, ką ne kartą išgirsdavau iš aplinkinių ir pajėgdavau pajusti pati. Gyvenome tryse-aš, mama ir mano brolis Mikas.
  Dažniausiai laiką leisdavom dviese su broliu, aš jam skaitydavau pasakas, o jis patenkintas priglusdavo prie peties. Kai atitrūkdavau nuo mažojo broliuko, rašydavau. Kurdavau istorijas apie besižudančias mergaites. Taip pat po Černiauskų balkonu auginau lysvelę našlaičių, tokių artimų mano dvasinei būklei.
  Kaip nekeista, mokiausi gerai. Velnioniškai norėjau įstoti į universitetą ir išvažiuoti iš namų. Buvau savo svajonių vergė.
  Pagaliau išėjau iš mokyklos teritorijos ir nuskubėjau į autobusų stotelę. Ilgai laukti nereikėjo, tuoj pat privažiavo senas „56“ geltonasis autobusiukas. Aš jį vadinau“gaidžiuku“.
  Gaidžiukais ir kitais autobusais visuomet važinėdavausi „zuikiu“, ne dėl to, kad negerbdavau taisyklių, tiesiog neturėdavau pinigų nusipirktį biletėliui.
  Pamažu pilnas gaidžiukas virto pustuščiu, o galiausiai likau sedėti tik aš ir oda apsikarstęs vaikinukas, besiglamonėjantis su keturiolikmete Egle, mano buto kaimynės dukra.
  Palikusi tą nesusiderinusią porelę, išlipau priešpaskutinėje stotelėje.
  „Miesto karpa“, “Miesto dėmė“-sakydavo  prasilenkiantys miestelėnai. Ir iš tiesų, didžiausią gyventojų dalį sudarė-čigonai, smulkūs vagys, narkomanai, girtuokliai, mušeikos, vargšai ir kiti, neradę vietos padorioje visuomenėje.
  Ėjau pro aplytą takelį, krentantis rūkas, nemaloniai gulė ant mano striukės ir plaukų.
  Prie kulno prilipo panaudotas prezervatyvas, o šalia pastebėjau gulinčias sukruvintas moteriškas kelnaites.
  Popiečio tyla perskrode moteriškas riksmas ir keletas keiksmų, adresuotų, kažkokiam Vladimirui.
  Priešais mūsų namo laiptinę, stovėjo liesas, rudaplaukis-Povka. Jis gyveno antrame akšte, todėl neblogai jį pažinojau. Kiek supratau bernelis jau antrus metus vartojo narkotikus, gyveno tik su patėviu, pagarsėjusiu agresyviu elgesiu.
  Povkai tebuvo devyniolika, bet atrodė gerokai vyresnis, lyg koks senis, atsikušusiais skruostikauliais ir sustingusiomis, raukšlelių išvagotomis akimis.
- Linute, gal kartais turi pinigų? -paklausė drebėdamas.
- Ne, juk žinai, kad  pas mane grynųjų nebūna, -atsakiau-O kas atsitiko?
- Lomkės nerealios, -pasimuistė jis, -Neįsivaizduoju iš kur traukt bapkių...
Atsidarė pirmojo aukšto langas ir galvą iškišo Tamara:
- Sveiks, Povka, ko toks liūdnas? -Koketiškai atmetė raudonai dažytus plaukus ji.
- Bapkių reikia. -atsakė šis.
- O tai problema! -išsivėpė, -Eik vogt!
  Tamara buvo čigonė. Dvidešimtmetė. Turėjo dvigubai vyresnį, lietuvių tautybės vyrą ir pustuzinį meilužių. Retsykiais užsukdavo pas mus, norėdavo įsiulyti kokią vogtą prekę, mama iš jos pirkdavo tik cigaretes.
  Nuo penkiolikos, kas kart pagimdydavo po vaikelį, tik nelabai jais rūpindavosi, kiauras dienas, murzinus matydavau žaidžiančius smėlio dėžėje.
  Palikusi juos besiginčijančius, nutipenau į prirūkytą laiptinę. Mūsų buto duris radau neužrakintas.
  Priemenėje  tvyrojo prieblanda-pas mus nebuvo elektros. Taip keista, kad manęs napasitiko Mikas, jis visuomet manęs laukdavo grįžtant.
  Virtuvėje pastebėjau mamą. Nemačiau jos veido, nes buvo sukniubusi  ant  stalo. Kampe mėtėsi tuščias butelis degtinės.
  Nedrįsau artintis prie motinos, jaučiau atsitikus kažką negerą. Ji pakėlė galvą ir atsisuko į mane:
- Nebėr, nebėr Miko... -raudojo ji.
-  Kaip suprast? Kas jam atsitiko? -galvoje sukosi begalė baisių minčių.
-  Buvo atvažiavę... -ji nutilo ir perbraukė rankove nosį, -kažkas paskundė... tada kaip tik šventėm, o Romas buvo toks įtūžęs...
- KAS ATSITIKO MIKUI? -užrikau, kiek tik leido balso stygos.
- Jį išsivežė... tie py**ai... kol, tipo nepasikeisiu, negražins... Linete, negi aš tokia bloga motina?
Man virpėjo lūpos. Akyse po truputį tvenkėsi ašaros. Jei paėmė jį, kodėl likau aš?...
- Iš ko aš dabar gyvensiu? Tavo pašalpos mums neužteks... -kūkčiojo.
  Tuo metu jos nekenčiau. Dėl mamos kaltės globos tarnyba paėmė brolį. Jos ašaros netikros, ji gedi tik pasibaigusios išmaldos, kurią suteikia valstybė, tokiems kaip mes.