Aš sugrįšiu

Kai pagaliau išdrįsau išeiti į kiemą jau buvo po pusiaudienio. Saulė švietė kaitriais, tačiau maloniais spinduliais. Vėjo nesijautė, tad medžiai ir jų žaliuojantys lapai buvo ramūs, tarsi snaustų. Visa tai aš pajutau po daugelio dienų, kurias pratūnojau savo kambaryje, nes tik jame jaučiausi visiskai saugi. Nei tėvų prašymai, nei draugų erzinimai manęs neprivertė išeiti iš jo. Paprasčiausiai nieko nenorėjau nei matyti, nei girdėti. Pirmą kartą neilgam ir laimingam savo gyvenime supratau, kad bijau. Paklausi ko? O gi- visko. Nežinomybės, naujovių ir t. t. Tik dar supratau, kad aš išvyksiu, paliksiu tuos namus, kuriuose prabėgo mano mažos dienos. Turėčiau būti laiminga, išvykstu ten, kur prasidės mano naujas gyvenimas. Tokia ir buvau, bet susimąsčiau kai pradėjau dėtis daiktus. Man padėjo mylimiausias žmogus- motina. Ji stengėsi būti stipri, bet... jos akys išdavė, kad ji bijo labiau nei aš. Ir tik tada supratau- jos nematysiu ištisas dienas. Negalėsiu atbėgti pas ją kai man bus sunku ir, kad visas problemas turėsiu spręsti pati. Bet ar aš sugebėsiu?
      Ir štai papučia gaivus pavasario vėjelis, kuris sugrąžina mane iš apmąstymų. Apsidairau kieme, mano akys neranda jame nei gyvos dvasios, tarsi visi mane paliko, užmiršo. Tačiau greitai pamatau nuo vieškelio ateinant draugę, kuri įsukusi į sodą giliai atsidūsta ir netarusi man nei „Labas“ nusitempia prie upės. Ten pradedame lyg ir kalbėtis, tačiau mano mintys nuskrieja tolyn, draugė supranta, kad nesu nusiteikusi pokalbiui. Ji palinki man geros kelionės ir išeina. O mano žvilgsnis nukreiptas tik į upę, likusi viena pradedu verkti. Atrodo, kad mano pasaulis, kuriame buvo lėlės, žaidimai dingo net nepaklausęs ar aš noriu visa tai prarasti...
      Atsisveikinimas liūdnas. Nenoriu palikti namų, sodo ir upės, šie dalykai man kelia daug prisiminimų. Dar kartą pažiūriu ar turiu visus daiktus, o svarbiausia nuotraukas, kurios, tikiuosi, man suteiks stiprybės mano naujame gyvenime. Viso tėveliai, viso gimtasis karšte. Lauk manęs, aš sugrįšiu...