Ir štai aš bėgu (iškarpa Nr.22)

Užėjus gelsvoms minutėms, susimąsčiau, kodėl dabar taip

neatsistojus ir nenukeliavus pas Luką. Pasiskolinti cukraus. Tiesiog.

Banaliai. Tyliai

    Švelniai nuspausčiau durų skambutį... Pasistengčiau negirdėti

įkyraus garso ir ramiai laukčiau... kol atsivers durys... Ir pasakyčiau

(būtinai nedrąsiai):

  - Labas... (pauzė)

  - ...

  - Norėjau tik paprašyti cukraus... Tam kad (pauzė) pyragas išeitų

kaip pirmoji vasaros diena...


    Staiga dienos ramybę perskrodžia skardus juokas ir žodžiai..

Luko žodžiai:

  - Angele mano, tu tik pažvelk į save - tu į žmogų nepanaši, o

prašai manęs kažkokio prakeikto cukraus.

              Tyla. Kaip nutrūkęs laidas.

  Nieko nebus. Taip dienos nevalia pradėti. Man teko vėl mąstyti.

  Na ir kodėl taip nenuėjus pas Luką ir... paprasčiausiai

spindinčiom akim ištarti:

  - Labas...

  - ...

  - Mano namuose apsigyveno dovana Tau, bet aš tokia bejėgė ją

atnešti, todėl teks pačiam ją parsigabenti...

  Mano tylą perskrodžia nenumaldomas Luko prunkštimas:

  - Tu manai, kad esu Kalėdų Senelis...

  Nesupratusi, ką jis tuo norėjo pasakyti, nueisiu.

  Užliejo kūną skausmas. Diegė tai, ko jau nebeturėjau... Mąstyti,

man reikėjo mąstyti...

  Na, o jei paprasčiausiai užkopčiau tais nesibaigiančiais laiptais,

prieičiau prie Luko durų. Neskambinčiau, netuksenčiau. Tyliai

pastovėčiau. Filosofiškai žvelgčiau į vienintelę durų akį -  šaltą ir

nieko nematančią. Pakvėpuočiau senomis dulkėmis. Paliesčiau durų

rankeną... skambutį. Kaip beprotė, švelniai paglostyčiau durų staktą

ir norėčiau susirangyti kaip ta mano dovana Lukui - balta jūrų

kiaulytė.

  ir nueičiau. Tarti žodį jam būtų per daug šiandien.

  O siaube, ir taip negalėjau pradėti šios dienos.

  Apgauti jus lengva. O savęs niekaip nepavyksta.

  Juk nuo pat pradžių žinojau, kad nesugebėsiu užlipti tais

nesibaigiančiais laiptais, netgi kambario zyziančios tylos neįveiksiu...

  Nejau šiandien teks vienai...

  skauda

  ... vienai dėtis tą nelemtą kojos protezą ir žengti pirmą (paskutinį?),

dirbtinį, sumautą ir netvirtą, galbūt beviltišką, žingsnį.

  Į naują, šlubą gyvenimą.


  O Lukas pieš. Pieš tą nelemtą dangų ir nežinos, kad prie jo durų gal

tūkstantį kartų stovėjau aš ir maldavau pagalbos...

  O tą vienintelį (vienkartinį?) kartą taip ir neišdrįsau pasibelsti į Jo

duris...