pagaliau

Į akmeninę plokštumą
seni stogai pakrypę.
Aš jau seniai nebeverkiu.
(Palaiminta ramybe!)

Bus lengva gatvėm klaidžioti-
danduj ir žemej balta.
Ir telefonai aikštėse
praryja mano balsą

Aš garbinu akimirksnius
neiškeistus į nieką
Sudie kas buvo paliktas
Ir pats dabar palieka.