kaip ateina ruduo

nužydėjo ežeras, atšalo
aš atėjau prie jo
atsistojau
ir sakau sau
verk
bet neverkiu, vėl sakau sau
verk
bet neverkiau.

tik epušės ošė šalia:
tai kaip
ateina
ruduo?..


ir tada ežeras
atšalo dar labiau.
iš nendrių, liepto ir dangaus atspindžio
ėmė sunktis gyvybė
o tu neprasitark ir neverk
kartojau sau vėl ir vėl
išblyškęs stabelis
kol sulig pirmo krintančio
lapo prisilietimu
subirau į mažas dalis
ir pasklidau lygiais atstumais po vandenį


skenduolė pačioj savy.
nesugebanti išsiskaičiuoti
tarp aš, man ir manęs;
taip
atėjo ruduo.