kelio istorija

Aš ir Ji buvome geros draugės. Daugiau negu draugės. Mes tarsi  reklamos aukos – du viename. Susipažinome per visišką atsitiktinumą. Per jį ir nebebūsime niekada artimos. Niekada besišypsančios kartu. Niekada nebebus tos naktimi ošiančios tylos. Cigaretės dūmo ir mūsų tylinčios draugystės. Banalu – gera, kai gali tiesiog patylėti. Banalu ir tai dėl ko ta tyla bus amžina. Iš esmės kalta aš. Kaip ir visus kitus eilinius kartus prieš tai. Dabar sėdžiu ir žiūriu pro tą prakeiktai seną langą, žiūriu į tokią paprastai tamsią erdvę ir galvoju, kad tas langas, tarp kurio stiklų kabo žaliuzės, kadanors nukris tiesiai man ant kojos. Ir aš galvosiu: ’’Dieve, už ką?,, O po to suvoksiu, kad aš į Dievą juk netikiu… O gal sakyti Dievu netikiu, pas Dievą netikiu o galų gale tas Dievas net gi ne vienas yra. Jau vien mano tariamai gimtojoje religijoje jų trys: Šventoji dvasia, Jėzus ar tai sūnum jį vadinti ir tas pats Dievas Tėvas. Atsiprašau, aš neišmanau Biblijos ar panašių šizofrenikų kūrinių, tad sąvokos ar faktai gali neatitikti. Lenkiuosi žmonių fantazijai. Aš net sau Dievo nesugebu susikurti. O jie… Jie visą pasaulį padėjo savo fantazijai po kojom ir jis net nesiruošia kur nors trauktis. Taip tai dažna mūsų pokalbių tema. Kokia aš neįdomi. Aš įtikinau ją, kad neverta savo maldų siųsti adresu į dangų. Kad neverta išvis kam nors savo troškimus pasakoti ar ko nors maldaut pagalbos. Dar įtikinau, kad tas balandis, kuris visada prišikdavo jai ant balkono turėklų, ir tos varnos, kurios rytais mielai savo snapais pabaladoja į metalines palanges, yra susitarę. Mes juk daug ko nežinom – tai kodėl paukščiai negalėtų kurti sąmokslų individo ar netgi visuomenės atžvilgiu. Tai vat eilinę dieną ji įsijungė kompiuterį ir štai ji per metus susikurpė sau draugystę- vaikinuką iš kažkokio po padu pakišto kaimo. Na nežinau – nei šiokį nei tokį, bet negi dabar sakysi jai į akis, kad tas, kuris jai patinka – visiškas liurbis. Taigi aš kantriai tylėjau. Na ir taip – jūs teisūs. Viskas per tą iš kažkokių krūmų ir virtualios erdvės melų išlindusį bachūriuką. Jo filosofinės ir apokaliptinės nuotaikos dažnai nervino. O mes eidavom į mokyklą. Tuo pačiu keliu visada į priekį ir visai kitu atgal. Atstumas einant pro vienur ir pro kiur yra kone tas pats. Tačiau, kai skubi ir kai dar reikia “saugiai” parūkyti tai pirmasis kelias daug geresnis. Na tik aš buvau stabdžiu skubant pirmyn ir stabdžiu skubant atgal. Na, bet kažkaip kažkas ir kažkur tai kentė. Tas antrasis kelias buvo beprasmių ir tuščių šnekų kalvė. Bet ji buvo mūsų pamatų, mūsų ryšio, mūsų saitų, galų gale – mūsų griuvėsių kalėja. Tas ramybės aromatas – nors akimirka ateities be nežinios. O kai ji pasibaigia, viskas lieka beveik taip kaip buvo. Tik dar daugiau sudužusių vilčių. Bet vasarą aš myniau jau kitus kelius ir myniau viena. Kalbėjau su jos šešėliu ir mačiau nueinančią josios nugarą. Ir jo šalia. Man nepatiko tai. Man tai niekada nepatiks. Aš lyg pavydi žmona norėjau juos iškirti ir susigrąžinti Ją tik sau. Lyg pavydi nauja meilužė troškau laiko sau. Jos laiko. Na ir mano nuostabus protas, mano individuali ir nepriklausoma asmenybė sugalvojo, jog bus geriau viską ir visiems papasakoti. Nebesislėpti už kvailai tuščių žodžių. Šiaip - aš juk nemėgstu meluoti. Tą vakarą (kaip visada mano gyvenime veiksmas vyksta vakare ar nakties metu, o ritualas gailėjimosi ir galvos trankymo į kairėje esančią sieną ar priekyje esančią lovos atkaltę vyksta rytais) buvom pas eilinį pažįstamą ir,  atsirėmę į įstiklinto balkono medinius stiklų rėmus, kalbėjom apie tai kokią kiaušinienę pas ją ryte kepsim: su sūriu ar be jo, plaksim kiaušinius ar ne, ir apie tai kodėl aš nemėgstu pieno. Ir mano jau šiek tiek apsinešusi smegeninė sugalvojo, kad metas paatvirauti ir reikalus “šiek tiek” pajudinti iš nebūties taško, nes tiesą sakant, kaip aš tada supratau, ji net neįtarė, kad mane kankina šios baisios mintys ir keisti norai jai kenkti. Ir kai pagaliau išseko mano ir jos žodynai, atėjo visada sulaukiamos tylos metas. Ir štai stovėjom mes atsirėmę į tuos turėklus, pas tą kažkurį pažįstama tame devintame aukšte. Ir man rodos jau švito, nes galėjau matyti Maximos geltoną pastatą ir netgi namus už jo. Kas su mano regėjimo ypatumais galėjo reikšti tik šviesųjį paros metą. Ar bent jau jo atėjimą. Ir buvom mes abi. Aš šalia Jos. Ji šalia Manęs. Žvelgiu aš į artimą tolį, kartais šiek tiek į šoną. Ant mano rankos pelenai, jos plaukuose rūkalų kvapas. Ir staiga viskas nebe taip kaip ankščiau. Man rodos Ji supyko. Man nepatinka, kai ant manęs pyksta. Ji paėmė ir išėjo. Tada man jau buvo prasidėję pagirios. O skonis burnoj tai nelyginant dvoko iš per ilgai užlaikyto namuose šiukšlių maišo. Tada atėjo kažkas ir pabučiavo. Turbūt nelabai jam malonu buvo. Na bent jau man tai nebūtu buvę…Taigi turėjau aš draugę ir sudirbau viską. Turėjau tada ir vaikinuką ir dar už draugą Jos vaikinuką. Taigi turėjau ir nebeturiu. Ne, daugiau nė lašo.
Mama, aš tau nupirksiu dovanų Paryžiuj. Juk tu jį taip myli. Mama, šiandien aš grįšiu namo. Kaip seniai ten buvau. Mama, man pirmą kartą baisu – ji man nebeatleis, nes delsiau taip ilgai. O Ji laiminga turbūt. Visus apleidau. Namus palikau. Pabėgau. Tik liko ašaros, riedančios mano blakstienom, griaužiančios jautrią odą, mylinčios save. Užsimerkiu ar atsimerkiu – tamsa vienoda.