Sąžinės balsas

Pirštų galais
Skaičiuosiu pamestas akimirkas.
Eisiu ten, kur pamirštama,
Kas yra gyvenimas...
Peržengsiu ribą,
Kurią vadina Egzistencija
Ir užmerksiu akis,
Kai lieps atsisukti atgal.
Ranka numosiu...

Klampiame purve
(kančių)
pasiliksiu vien tam,
kad įrodyčiau, jog pripažįstu
savo kaltę,
kuri nuodija gimstančias mintis...
O jei dangus kvatosis,
Nusuksiu žvilgsnį ir skaičiuosiu sekundes...
Nes viskas, kas buvo
Jau praeitis..

Ir tesijuokia tie,
Kas išgirs mano raudą,
Lai užmėto gruntu,
Jei pasakys:
“Sugrįžk, mes atleidom. ”
O aš atgailausiu...
Tarp kaltų.
(... man išeiti neleido).