.<>.

aš kartais nežinau,
ką man daryt su grožiu,
kai jo tiek daug,

kai ašaros dangaus
nuplauna rytą, ir
šieno kvapas slepiasi tyloj,
ir kai gandrai suranda vienas kitą,
o valtis laukia ir kažko bijai...
kol pagaliau pasiėmęs irklus
ir saują smėlio išplauki kažkur...
galbūt prie stalo, kur
dalina vyną ir duoną saugo,
kol visai švarus priplauksi krantą
ir už ryto lašo,
už šieno kvapo atpažinsi tą,
kuris juos tvėrė,
ir vėliau atpirko,
kuris lyg duoną laužė kiekvienam
ir išdalino...

***
todėl plaukiu dabar
su savo duonos rieke
ligi to stalo,
kad grąžinčiau Jam...