Absti Nensi

Tavo
sintetinis džiaugsmas
negrįžtamai stumia
į neviltį
ir šypsnis
po sluoksniu kosmetikos
neteikia vilčių
pragiedrėjimui
nuotaikos
vakar pragertos
su nematytu troškuliu
laimės
tolstančios
sulig dugno artėjimu
sopuliu
klastingu
sėlinančiu iš už nugaros
kuris kirbės
jau iš vakaro
šypsodamas mano bejėgystei
laukdamas
ryto palaimos
kuomet galės
pakartotinai smogti
į atvirą veidą
kiek
dar ištvers
ligotos kišenės
nebeišgalinčios duoti
arbatpinigių
ar nuims
nuo akių raištį
kai vėl norėsiu
žiūrėti
ar bus drėgmės
lūpoms
kad žodis išslystų

nepyk
skausme
kad tavęs nematau