Gruodžio 23 d. Ketvirtadienis
Taip praėjo 13 dienų, tiek laiko kiek aš gulėjau ligoninėj. Kiekvieną dieną vis daugiau prisimindama. Vis daugiau gaudama gėlių (didžioji dauguma buvo nuo Simo). Pagaliau mane išleido namo. Atsibodo ligoninės sienos, režimas, maistas. Pasiilgau kažko savo.
Nebekankino nuolatinis galvos skausmas, tik retkarčiais dar suskausdavo tą galvos dalį ant kurios nukritau. Užmarštyje vis dar buvo paskutinės dvi savaitės, prieš man nukrintant nuo laiptų.
Šiandien žiauriai nusivariau nuo kojų. Kadangi Monika su Tomu tikėjosi, kad aš apsistosiu pas juos, mano, tiksliau senasis Monikos, butas buvo nesutvarkytas.
Šiek tiek padėję apsitvarkyti, Monika ir Tomas išvažiavo namo, o aš likau su Simu. Sėdėjom prie stalo ir valgėm užsisakytą picą. Kai pavalgėm ir susėdom ant sofos, Simas prašneko:
− Aš tau norėčiau šį tą papasakoti. Šį tą kas nutiko beveik prieš mėnesį.
− Ne, Simai, nereikia. Dar kelios dienos ir aš prisiminsiu.
− Būtent todėl aš ir noriu tau tai papasakot. Noriu tai padaryt anksčiau nei tu prisiminsi tai pati.
− Ne. Dabar jau aš nebenoriu, kad jūs man pasakotumėte, - kiek patylėjusi, vėl prabilau: - Jei per artimiausias dienas to neprisiminsiu, galėsi papasakoti pats, bet kol kas gerai ir taip.
− Bet nepamiršk, kad aš norėjau tau viską papasakoti.
− Gerai, žinoma, - tariau atlaidžiai nusišypsojusi. - Žinai, rytoj turėsiu nuvažiuot į parduotuvę, greičiausiai pasiimsiu Moniką su savimi. Rytą praleisiu su tavimi, o pietus su Monika. Gerai?
− Gerai. Na tada aš jau eisiu. Matau, kad esi velniškai pavargusi. Tau reikia pailsėti. Rytoj užvažiuosiu pas tave, o po to kur nors nuvažiuosim, gerai?
− Pažiūrėsim. Na iki! – pasakiau, kai Simas jau buvo tarpduryje, ir pakštelėjau jam į skruostą.
Gruodžio24 penktadienis
Kaip gera buvo pabusti ne ligoninėj, o namie. Kaip gera buvo gulėti lovoje ir stebėti lėtai bekrentančias snaiges.
Atsikėlusi viską susiruošiau ir sėdau susitvarkyti nagų. Besitvarkydama prisiminiau, kad ant mano rankos piršto nėra žiedo, kurį Simas padovanojo, kai pasiūlė draugauti. Dabar dar nekantriau laukiau kol jis pas mane atvažiuos.
Po kelių minučių sulaukiau durų skambučio ir pravėrusi duris išvydau besišypsantį Simą, laikantį rankose raudoną rožę.
− Kaip laikosi mano ligoniukas? Ką gero šiandien prisiminei? – pasisveikino Simas, padavęs man rožę ir pabučiavęs.
– Prisiminiau, kad neturiu tavo dovanoto žiedo! Ir net neįsivaizduoju kur jis galėtų būti!
– Jis pas mane.
– Ir kaip gi jis pas tave atsidūrė?
– Hmm… Nepamenu!
– Palauk, kuriam iš mudviejų amnezija, tau ar man? – nusijuokiau aš. – Taigi, užvažiuosim pas tave jo pasiimti!
– Jei tu jau pasiruošusi, galim važiuoti!
Greitai apsivilkau paltą ir nuskubėjau laiptais žemyn.
Simo butą pasiekėm po penkiolikos minučių. Kol jis rakino duris, mano nugara, net neįsivaizduoju kodėl, nubėgo šiurpuliukai, užsimerkusi išvydau konjako butelį ir dvi taures, išgirdau silpną vandens šniokštimą. Atsimerkiau ir, lyg nusipurčiusi ką tik matytą vaizdinį, įėjau į vidų. Simas greit nubėgo į kambarį ir netrukus grįžo su žiedu rankoje.
Užsidėjau žiedą ir mudu vėl patraukėme į mašiną. Tada nuvažiavome prie marių.
Po poros valandų vaikščiojimo grįžome pas mane. Simas atsisėdo ant sofos, o aš atsiguliau ir padėjau galvą jam ant kelių, užsimerkiau, Simas pirštais šukavo mano plaukus. Kol jis man kažką pasakojo, iš galvos niekaip neišėjo jo durų vaizdas, šis reginys vis iškildavo prieš akis.
− Pirmadienį važiuosiu į Vilnių, - tarė Simas, o aš linktelėjau galvą ir vėl užsimerkiau.
Tada mano reginys pasikeitė. Lyg pagreitintame filme plaukė vaizdai: pusnuogė moteris Simo buto tarpduryje, Monika, bandanti mane nuraminti, aš, berenkanti daiktus Simo bute, sviedžianti žiedą jam į veidą prie buvusio Monikos buto durų, puokštės gėlių, bučinys Simo kabinete, jo laiškas, papuošalai ir Monikos gimtadienis.
Pašokau nuo sofos ir bandžiau susigaudyti savo mintyse, kvėpavimas pagreitėjo, atrodė jog širdis iššoks iš krūtinės. Atsisukau į nustebusį Simą ir pasakiau, kad ne užilgo atvažiuos Monika tad jam jau laikas eiti. Tada pakštelėjau į skruostą, kad nesukelčiau įtarimo, ir nulėkiau į vonią. Užsirakinau duris ir iš akių pasipylė ašaros. Sėdėjau ant grindų ir verkiau, verkiau be garso… niekaip negalėjau suprasti to ką išvydau.
Kai išgirdau trinktelint durimis, supratau, kad turiu kuo greičiau iš čia išsinešdinti. Negalėčiau nei vienam iš jų pažvelgti į akis: nei Monikai, nei Tomui, nei Žilvinui, nei Simui.
Greitai susimečiau svarbiausius daiktus ir sustojau. Tik tada atėjo į galvą, kad neturiu kur važiuoti, žinoma, galėčiau nuvažiuoti pas tėvus, bet neturiu kas mane galėtų ten nuvežti. Visas mano ryžtas išgaravo. Staiga šovė mintis paskambinti Ingai: juk ji galėtų mane nuvežti! Čiupau telefoną ir, surinkusi jos telefoną, sustingau. Po poros signalų išgirdau pažįstamą balsą:
– Labas, Agne!
– Labas, Inga. Kur tu dabar esi?
– Kaip tik išvažinėju iš Kauno! O kam klausi? – mintyse padėkojau Dievui už šį sutapimą ir su milžiniška viltimi paklausiau:
– Galbūt tu galėtum mane pavėžėti iki mano tėvų namų?
– Žinoma, aš kaip tik ten ir ruošiausi važiuoti!
– Tada atvažiuok prie buvusio Monikos buto, aš tavęs lauksiu prie gatvės.
– Gerai, bet kaip tau šovė į galvą šiandien važiuoti pas tėvus, juk kiek pamenu turėjai atvažiuoti tik kitą sekmadienį!
– Aš tau viską papasakosiu… Tik būk gera, paskubėk!
– Gerai, busiu už dešimties minučių.
Jeigu būčiau turėjusi daugiau laiko, būčiau parklupusi ant kelių ir iš visos širdies padėkojusi. Bet greitai griebiau daiktus ir apsirengiau. Jau eidama pro duris prisiminiau žiedą ant rankos. Nusiėmusi jį padėjau ant stalo ir, pagriebusi pirmą po ranką pasitaikiusį popieriaus lapelį, parašiau: “Nekenčiu jūsų visų! “. Tada išlėkiau pro duris.
Netrukus atvažiavo Inga. Kai sumečiau daiktus į mašiną ir atsisėdau šalia jos, ji pažvelgė į mane ir nustebusi paklausė:
− Tu verkei?
Keliais žodžiais papasakojau Ingai kas atsitiko. Ji, nieko neklausinėjusi, užvedė mašiną ir mes išvažiavome iš Kauno. Kai jau buvo likę tik keli kilometrai iki mano tėvų namų, ji pasakė:
− Dabar suprantu, kodėl Žilvinas baimingai šokčiodavo išgirdęs telefono skambutį ir bijojo „ateisiančios“ audros. Asilas…
Nieko neatsakiau, tik nusišluosčiau paskutines ašaras ir užsisegiau paltą. Kai sustojome prie mano tėvų namo, Inga paklausė:
− Gal man eiti pirmai ir jiems pranešti, kad tu atvažiavai?
Klausimą buvo galima perfrazuoti į „Ar nueiti ir pasakyti Žilvinui, kad nesirodytų kol tu nenueisi į savo kambarį? “. Aš papurčiau galvą ir išlipau iš mašinos. pasiėmiau savo daiktus ir nuėjau prie durų, paspaudžiau skambutį. Vos tik Inga priėjo prie manęs, durys atsidarė ir tarpduryje išvydau mamą. Numečiau daiktus į prieškambarį ir, puolusi jai ant kaklo, vėl pradėjau verkti. Inga jai tuoj pat papasakojo kas nutiko. Mama nuvedė mane į mano senąjį kambarį ir paguldė ant lovos, pati atsisėdo šalia. Ji mane veikė raminančiai, tuoj nustojau kūkčioti, o po kelių minučių ir verkti. Mama nieko neklausinėjo tik glostė mano veidą.
Pasigirdo beldimas ir atsidarė durys. Nemačiau kas ten buvo, tik išgirdau mamos žodžius:
− Išeik, Žilvinai. Dabar ne laikas pasiteisinimams. – Žilvinas atsiduso ir uždarė duris. Tada mama kreipėsi į mane: - Gal tau atnešti ko nors valgyti?
Aš tik papurčiau galvą. Dar kiek pasėdėjusi mama nusijuokė:
− Gerą dovaną gavai Kalėdų proga! Eisiu paruošiu valgyt, nes tavo tėtis tuoj pradės triukšmauti. Gal vis dėl to prisijungsi prie mūsų? – aš vėl papurčiau galvą. – Gerai, kiek vėliau aš dar užeisiu pas tave.
Tai pasakiusi, ji atsistojo ir šyptelėjusi išėjo. Aš atsisėdau ant lovos. Apėmė toks įsiūtis, jog jei nebūčiau susitvardžiusi, būčiau visą kambarį išdaužiusi. Niekaip nesupratau kaip galėjau būti tokia kvaila, visi jų žvilgsniai užuominos, dingęs žiedas, persikraustymas iš Simo buto į Monikos… Kiekvienas būtų supratęs, kad čia kažkas ne taip! Bet ne, aš sėdėjau ir laukiau kol viskas savaime išaiškės… Kvailė! Ir Monika! Juk ji mano geriausia draugė! Kaip ji galėjo šitaip pasielgti?!
Žinojau, kad mama turėtų už geros valandos ateiti, bet aš nebeturėjau jėgų laukti. Griuvau ant lovos ir po kelių minučių užmigau.