Būtasis liktinis

- Prieš šaukdamas aleliuja, apsidairyk, - sakė man senelis.
Linksmas žmogus buvo. Numynė kelią nuo savo kiemo iki krautuvės. Su visais sueidavo geruoju, kadangi piktais žodžiais nesisvaidė ir vaišino vaišino... Išmintimi.
Pamenu senelės šermenis. Stovėjau tada bažnyčioj liūdnas. O jis pasivadino mane šalia karsto.
- Pabelsk, - liepė.
- Baisu, - nustėrau.
- Belsk, sakau.
Pastuksenau nestipriai į antvožą. Karstas tylėjo.
- Supratai? - tarė, - neatidarė, nes nieko ten nėra.
Kartą pamačiau- grįžta iš miestelio prisidažęs.
- Seneli, kodėl geri? - paklausiau.
- Kad nematyčiau! - pagalvojęs rėžė.
- Tai ko?
- Kai užpakalį valaisi, ar jį matai?
- Ne...
- O norėtum?
- Ne!
- Tai va! Kai nematai, viskas lengvai išeina...
Gilus žmogus buvo. Ir sveikatos nestokojo. Dar ilgai būtų tempęs, bet vieną vasarą pametė du litus ant bėgių... Liko jo mintys mano galvoj nesukaltais rėmais.
Dairausi ir tyliu. Nematydamas.