už sielos...

kai visą savo sielos skausmą
išbraidžiau,
po vandeniu radau
geltoną langą
ir jį atvėriau
ir tą kartą supratau,
jog ir many glūdėjo saulė,
jog ir kiekvienas ją
nešiojasi savy,

ir jog tai Meilė - šitą saulę
kiekvieną rytą atpažint
savy ir kitame,
ir tarsi mažą vaiką
ją išnešiot
atvėrus langines į
baltą pievą, kur dūdelėm
groja baltas avis
ganydamas piemuo,

ir tą melodiją
per sielą perleist - kad
ji gyva skambėtų mumyse...