- As greitai ...

Ta žvaigždėtą naktį, kai pasaulis dvelkė ramybe, kai visos žvaigždės buvo užėmusios savo
vieta danguje ir švietė pilnatis, tą naktį jis praleido pas ją. Jie kalbėjosi apie viską,
apie ka tik galima kalbėti: apie vaikystę, pirmąją meilę, svajones, apie saulę šviečiančią
dieną, apie prabėgusias vasaras, apie šaltas snaiges, žiemą, apie nuostabias žvaigždes. Jie
planavo kur praleis Kalėdas, ką veiks per Naujuosius, nors iki to buvo likęs ilgas mėnuo,
ir dovanojo vienas kitam išankstines dovanas - žvaigždeles, kurios ta nepakartojamą naktį
spindėjo ryškiausiai, kaip ir jie patys. Dovanojo, nors negalėjo jų paimti ir įdėti į delną,
kaip mažam vaikui įdedamas, tiek džiaugsmo suteikiantis saldainis... Televizija jau senai
nieko neberodė, o radija čirškė-buvo blogai nustatyta, bet į tai jie net dėmesio neatkreipė...
Užmigo...
Juos pažadino šaltas vėjo gūsis pralindęs pro maža palėpės langelį. O vaizdas už langa priminė
vaikystės pasaką apie Ledo karalienę: visur balta balta balta...
...Išbraidžioję visas pusnis, pastatę Senį Besmegenį, kaip statydavo būdami visai mažiai: su
didžiule morka vietoj nosies ir anglinėm sagom, pažaidę siego mūšį, lėtai patrauke link miesto
eglutės, ji visada pastatoma gana anksti...
...Pro šalį praskriejo automobilis, toks kaip iš plakato, kabančio pas jį kambaryje ant sienos...
Jo svajonių automobilis ir jo ištarti žodžiai:"Čia tai greitis".
  Jis dažnai pasakodavo apie savo svajoniu mašinas, apie tai kokiu greičiu jis norėtu pralekti
autostrada, apie adrenalino kieki kraujyje, bet šį karta žodis greitis sudrebino jai širdį. Ji
neišdrįso to pasakyti jam, kai atsipeikėjusi iš minčių pasijuto tempiama prie tos mašinos kuri
kaip tyčia sustojo visai netoli, lyg laukdama jų... Prasidėjo vyrų kalbos apie cilindrus,
variklius, galingumą...
- Sėskit pavežėsiu,- išgirdom iš automobilio savininko.
Lyg kažka nujausdama ji ne tik nesėdo važiuoti, bet stengėsi atkalbėti ir jį, bet jo poreikis
greičiui buvo stipresnis už visus atkalbinėjimus... Kaip įprastai jis pabučiavo ją į lūpas,
kaktą ir dar šį kartą raminamai pridūrė:
-Myliu Tave. Aš greitai...
Ji stovėjo pilnom akim ašarų - vienas mirksnis ir visos jos būtų išriedėjusios. Vos begalėdama
ištarti žodžius ji tarė:
-Būk atsargus. Beje ačiū už gėles, dviejų metų draugystės proga.
O vairuotojui pridūrė:
- Tik neskubėkit...
...Mašina nuvažiavo...
...Ji toje pačioje vietoje stovėjo pora valandų, viena nuėjo iki Kalėdinės eglutės, vėl
grįžo... Laukė... Nuėjo nupirko žvakių Kūčių stalui... Laukė... Grįžo namo... Nors iki Kūčių
buvo dar daug laiko, ji uždegė žvakes, atsisėdo prie mažo palėpės lagelio, pro kurį vis dar
veržėsi vėjas, ir apkabinusi pagalvę pravirko...
...Užmigo...
...Ją pažadino šaltas vėjo gūsis, pralindęs pro mažą palėpės langelį, o vaizdas už lango
priminė vaikystės pasaką apie Ledo karalienę: visur balta balta balta... Ar tai sapnas ???
Ant stalo stovėjo sutirpusios žvakės, šalta taip ir nepaliesta ramunėlių arbata ir šakelė
nuo Kalėdinės eglutės...
Ką reiškė jo žodžiai ? - Aš greitai... Grįšiu ?
                      - Aš greitai... Atbėgsiu ?
                      - Aš greitai... ... ?
                      - Aš greitai nukrisiu tau į delną Žvaigždele...