Aš ilgas užgesęs švyturys
Po kojom dūsta bangos.
Vien tik jas per naktis
Vedu į ramų banguojantį dangų.
Vienturtės bangos,
Plėšomos vėjo ir gelmių,
Be gailesčio į akmenis trankos,
Pasruvusios baltu baltu krauju.
Aš efemeriškas, didelis šešėlis,
Nupieštas antrame plane,
Neblaškomas permainų vėjų,
Kalbuosi vien su delčia.
Paukščiai skraido tik niūrūs
Reinkarnacijos piktųjų žmonių.
Prakrantėje Mirusios jūros
Atgailaujantis druskos stulpas esu.