Sudaužyta

Kažkas tyliai praveria lauko vartelius, įeina į jaukius namus, prieš tai nepasibeldęs... Bet aš nieko nematau. Kas tai galėtų būti? Staiga tu praveri mano kambario duris, bet į jį neįeini. Ir vėl tyliai uždarai. Nesuprantu kas atsitiko.
- Tai čia tu taip tyliai vaikštai? - klausiu.  - Ei kur gi tu, užeik pas mane! - šaukiu, bet tu negirdi. Kaip išprotėjusi puolu prie durų, netyčia užkliudau seną vazą. Visur pilna šukių... Renku šukes, lipdau, bandau atitaisyti tai kas nepataisoma, na bent šiuo atveju. Šukės per daug smulkios. Susipjaustau pirštus... Kažin ko susimastęs grįžti.
- Ne, neik susipjaustysi. - tyliai sakau jam. Kreivas šypsnis tavo lūpose. Išeini. Gal taip ir geriau.