apie norus

-Tokie laivai kaip šis niekada negrįžta atgal. – išgirdau sakant kapitoną. O gal man tik pasirodė, kad jis tai pasakė. Gal aš norėjau, kad jis tai pasakytų.
  Tiksliai nepamenu kada buvo ta akimirka kai nusprendžiau, kad man reikia atostogų. Keista, aš dažnai pamirštu panašius dalykus, bet niekada tokių kaip jos veidas ar visų tų kartų kai žmonės man melavo. Keista, niekada nepamirštu dalykų, kurių nekenčiu.
  Pirmosiomis dienomis laive aš skaitydavau, o naktimis žiūrėdavau į jūrą. Man patinka jūra. Ji niekada nesibaigia. Susipažinau su pora žmonių. Vienas jų tapo mano bičiuliu. Iš esmės jis pilka asmenybė. Viena tokių, su kuriomis kalbėdamas jautiesi taip, tarsi kalbėtum su visu pasauliu, bet visgi jis turėjo savyje kažką, ką galėjau pakęsti.
  Vakarais mes eidavome į laivo barą. Sėdėdavome ir tylėdavome, kol didėjant alkoholio kiekiui didėdavo ir žodžių kiekis. Tada mes kalbėdavomės. Kasvakar ten matydavau moterį juoda suknia ir  visada į ją žiūrėdavau. Suprantate, aš negalėjau nežiūrėti.
  - Galiu judu supažindinti.
Argi nekeista, kad aš neprisimenu jos vardo? Gal ir ne. Mes daug laiko praleisdavome kartu. Ji buvo žavinga. Ji sakė tai, ką aš norėjau girdėti.
  - Galbūt nepatikėsi, bet aš turiu vieną stebuklingą daiktą.
  - Tu girtas, maža ką dabar gali turėti.
  - Bet aš jį tikrai turiu.
  - Aha. Ir ką tokio stebuklingo jis gali?
  - Su juo gali piešti gyvenimą tokį, kokio jo nori.
  - Tu norėjai dviejų skyrybų, prasto darbo ir savo sugedusio laikrodžio?
  - Taip. Galiu tau jį paskolinti.
  - Galėsiu turėti viską, ko tik noriu?
  - Aha.
  Aš dažnai dovanodavau jai raudonų rožių. Jai patikdavo jas gauti ir aš galvojau, kad kol darysiu ką nors, kas jai patiks, ji manęs nepaliks. Man jos reikėjo. Pasiilgadavau jos. Labiausiai tada, kai ji būdavo šalia.
  - Na kaip?
  - Kažkokia nesąmonė.
  - Norėk daugiau.
  - Nesupratau?
    - Aš irgi.
      Tamsus kambarys. Viduryje jo – karstas. Ji kviečia mane. Ji švelniai paima mane už rankos. Aš norėčiau neiti. Aš turėčiau neiti.
    - Ar žinojai, kad gražios mergaitės daro karstus?
  Tomis dienomis negalėdavau atitraukti akių nuo savo riešų. Žiūrėdamas į visas tas plonytes venas galėjau jausti jomis tekantį laiką. Plonytės, mėlynos, tokios matomos... O, tik nesakykit, kad niekada nenorėjot sustabdyti laiko.
    - Turi jį grąžinti. Jis skirtas visiems laive, ne tau vienam. Ar gavai viską, ko norėjai?
      Žmonės yra žiaurūs. Jie nori liūdnų dalykų.
      Ji išėjo. Ir aš viso šito norėjau. Ne, meilė manęs nesužlugdė. Ji mane pradžiugino.
      - Tokie laivai kai šis niekada negrižta atgal, nes kaskart atsiranda toks, kuris panori, kad jie negrįžtų.