Stoviu ant kranto, debesims besiskirstant namo,
su žemėlapiu, paukštį klaidinančiu.
Po kojom – Karpatai,
Kantabrija priešais,
į nugarą pučia naktis.
Kiek akys užmato –
vien liepos alėjom
iki pat horizonto tolyn,
žaliai nusileidžiantys laiptai, maži tvenkinėliai,
žąsis,
aptingus nuo kepintos duonos
ir sraigės kelionė skersai
man pro batą.
Trečiasis ledynmetis viską nušluos.