Be pavadinimo 4

Tada, prie jūros, buvo karšta. Tas karštis varė iš proto, audrino vaizduotę, žadino įvairius jausmus. Pamaniau, kad daugiau neištversiu ir nubėgau į vandenį. Nieko nevaržomas nuogumas, jūros glamonės, saulė… Ir žinojimas, kad nieko aplink nėra. Nuošali vietelė. Nelankoma žmonių. Tarsi negyvenamoj saloj. Norėčiau nors savaitėlę ten pagyventi. Norėčiau…
Šlapias smėlis, kojos mirksta vandeny ir saulė svilina nugarą. Visiškas atsipalaidavimas. Jokio ryšio su aplinka. Kažkas ne taip. Toks jausmas tarsi kas įkyriai spoksotų į mane. Atsimerkiu. O ten – katė. Katė prie jūros? Šalia manęs? Pradedu manyti, kad nuo karščio prasidėjo haliucinacijos. Ji prieina dar arčiau. Aš atsisėdu. Tos žalios akys pernelyg smalsiai mane tyrinėja. Net nejauku pasidaro.
Ištiesiu ranką ją paglostyti ir katė nubėga. Ech! Gal vis dėlto ji man pasirodė? Susimąstau. Bet trumpam. Kažkoks garsas. Garsas?! Tiek to. Vėl išsitiesiu ant pilvo.
Praėjo kažkiek laiko. Gal buvau užsnūdusi. Kur dingo saulė? Atsimerkiu. Jis šypsosi. Nusišypsau. Pamoju pirštu. Jam priėjus, ištiesiu ranką ir atsistoju. Jis kažką sako, bet aš nesiklausau. Brendu į vandenį. Atsisuku. Jis dvejoja. Mosteliu ranka. Pradedu plaukti. Apsiverčiu ant nugaros. Pajuntu jį šalia. Mes bučiuojamės. Panyram po vandeniu. Trūksta oro, bet tai nesvarbu.
Šlapias smėlis, kojos vandeny, kepina saulė. Jo rankos glosto mano nugarą. Aš ant viršaus. Žiūriu jam į akis ir šypsausi. Jis vis dar dvejoja. Kiek gi galima?
Trys lėti, vienas greitas. Trys lėti, vienas greitas. Keistokas ritmas. Užsimerkiu. Pašiurpsta oda, nors iš vidaus visa degu. Atsidusau ir tuo pat metu jūros vanduo aptaškė nugarą. Atsimerkiau. Vėl žiūriu jam į akis ir šypsausi. Gerai paėdusios katės šypsena. Matau, kad jam nejauku, bet man tai nerūpi.
Smėlis, jūra, saulė. Aš. Patenkinta. Guliu vandeny ir niekaip negaliu nustoti šypsotis. Ir nenoriu. Nenoriu, kad nusileistų saulė. Nenoriu, kad viskas baigtųsi. Mirkteliu jam. Jis pasimetęs. Pamoju, kad ateitų…
Šlapias smėlis, kojos vandeny, kepina saulė…

2001 03 01