Einu jūros gatve. Raudonas maišas bando mano nervus. Aš permetusi jį per sūrio baltumo petį. Norėčiau užčiaupti tą šiugždeną, bet nemoku. Nemoku, kaip ir daugelio dalykų. Kaip reikia kalbėti su žmonėmis, kaip glostyti kates, kaip valgyti šokoladą, kaip skaityti protingas knygas ar vilioti vyrus. Kaip kepti pyragus, parduotuvėse pirkti sukneles ir gerai atrodyti. Kaip žiūrėti į kalbančius ir tylinčius. Nesvarbu, žmones, stalus, paukščius, upes. Manęs šimtąkart per dieną klausia - ko taip į mane žiūri? Nehiperbolizuoju. Skaičiavau. Skaičiavime nesuklystu. Dabar skaičiuoju plyteles ir einu jūros gatve.
Aš nesakau, kad nepasitikiu savimi. Tik matau aplink apsčiai standumo. Milijonus standumo. Hektarus standumo. Krepšius standumo. Metrus standumo. Parduotuves standumo. Gatves standumo. Mašinas standumo. Apsčiai. Visur aplinkui. Ir galite manimi netikėti, neapsigausite spėdami, kad man jūs lygūs sočiojui padovanoto obuolio vertei. Tad man vistiek. Beriu jum tiesiai - viskas aplinkui yra krakmolo sielų. Jos įlenda į visus, į visus, į visus, ir tada visi pakyla. Visi pakyla, visi pakyla, pakyla. Įgauna formą. Tampa apvalūs. Tampa nepajudinami. Tampa galinčiais judėti. Štai ką jūs liečiate - krakmolą. Dėl visų esu tikra, tik dėl savęs - ne. Tik dėl ponios Dežlevic, pardavinėjančios cigaretes miesto turguje. Ir dėl Petro, kaimyno. Man atrodo, jis augina vištas savo balkone. Kiekvieną rytą girdžiu jų kudakavimus. Tik niekaip neįsivaizduoju, ką Petras su jomis veiks. Gal išdalins varguomenei? Vegetaras. Gal duos ir man vištą... Žinot, kodėl žmonės mano, kad nepasitikiu savim? Nes bijau standumo. Jie to nemato.
Kai buvau maža mergytė, sapnuodavau bulves. Mes gyvenome apgriuvusiam name, kurio gale stovėjo viela surištos supynės. Tėvas jų niekados neatrišdavo. Jis kalbėdavęs, kad mes turime užaugti ir pelnyti jo pavargusiai dūšiai duoną. Motina rėkdavo, kad dūšiai duonos pelnomasi bažnyčiose. Tėvas nekentė Dievo. Ir Rodzės. Rodzė dirbo su juo statybiniku ir turėjo daug bulvių. O mes neturėjom. Rodzės žmona vis gamindavo kažką iš bulvių. Tėvas parnešdavo krūvas krakmolo. Aš, Kostia - mano brolis, sėdėdavom po mirusiom supynėm ir laižydavom krakmolą. Būdavo šlykštu. Bet laižydavom, nes tai buvo krakmolas iš turtingų Rodzių namų, kur jie vis kažką veikdavo su bulovėmis, o mes jas tik sapnuodavom.
Aš einu jūros gatve ir žiūriu į medžius, kurie turi krakmolo sielas. Ir plytelės, kurias mindau taip pat. Apskritai, pasidariau labai nervinga. Tegaliu eiti ir galvoti apie krakmolą, daugiau nieko.
Nemanykite, kad aš nebandžiau pasikeisti. Aš net eidavau į mišias ir klūpodavau pagal visus reikalavimus. Net linkėdavau ramybės, imdavau žmonių rankas, draugiškai šypsodavausi ir aksominiu balsu tyliai šnibždėdavau - ramybės ramybės ramybės. Lygiai tris kartus. Bet jų visų rankos buvo panašios į negyvą žuvį. Šaltos, gličios, šiurkščios rankos. Aš žinau, ką jauti laikydamas rankoje negyvą žuvį. Nes mes eidavom žvejoti. Kai buvau maža mergytė aš, mano tėvas ir motina, žinoma, ir Kostia, eidavom prie Srunos žvejoti. Nieko doro ir gero tas neduodavo, bet eidavom. Valgyt norėjom. Tėvas nebuvo žvejys. Jis net negimė statybininku, o dainininku. Rengdavo mums koncertus ant tylaus smėlio, su meškere rankoje. Visi koncertai buvo surengti prieš Dievą ir jo neteisybę. Tada mama verkdavo, Kostia tylėdavo, o aš statydavau smėlio pilaites. Tėvas dainuodavo. Dažniausiai jis nematydavo mūsų. O kartais jis pagaudavo žuvų. Nesvarbu, kad tik kartais, aš vistiek atsimenu kaip jautiesi laikydamas žalią negyvą žuvį rankose. Mes grįždavom namo su kibirėliu, pilnu vandens, kurį palikdavom vonioje. Ten maudėsi mūsų laimikis. Kai jis nusibaigdavo, mūsų užduotis buvo pranešti tėvui. Jis sėdėdavo mėlynam aptriušusiam fotely ir rūkydavo, skaitydamas mėnėsio senumo laikraščius, kuriuos duodavo Rodzės. Kostia ir aš prieidavome su negyvomis žuvytėmis, ir jis, įdėmiai į mus pažiūrėjęs, tardavo:
- Neliūdėkite, tai savaiminė mirtis, ne žudynės, kurias kasdien rengia Dievas. Netikėkite Dievu ir nepasitikėkite, mano mielieji. Nuneškite mamai. Ji padarys iš jų kąnors skanaus.
ir mes nunešdavom, nė kiek nenustebę dėl to, ką pasakydavo tėvas. jis visada viskuo kaltino Dievą.
Iš pradžių aš galvojau, kad krakmolo matymas tėra atpildas už mano tėvo keiksmus Išganytojui. Bet greitai lioviausi. Į bažnyčias eina pavargę žmonės ir visada konors prašo. Mišios būna tik už mirusiuosius. Niekada niekas nedėkoja. Tik verkia ir prašo prašo prašo. Amžini prašymai.
Aš einu jūros gatve. Ji greit baigsis ir prasidės Juozapo alėja. Ten daug kaštonų. Man patinka juos rinkti. Šiandien pasiėmiau tvirtą raudoną krepšį. Ten sudėsiu kaštonus, o paskui mėtysiu į Sruną. Tik taip nusiraminu.
Ne, aš nesikankinu. Tik niekaip negaliu išmesti iš galvos krakmolo.
Gal jums papasakoti apie Mindaugą? Jis virėjas. Susipažinome, kai užsukau į "Kunigaikštį" pietų. Man atnešė kugelio, su spirgučiais ir visa kita, nors buvau užsisakiusi daržovių sriubos. Aš nusviedžiau lėkštę ant grindų. Padavėja išraudo ir galėjai pamanyti, kad įaugo į grindis. O aš tylėjau ir žiūrėjau į ją. Galiausiai mergina paklausė:
- Kodėl jūs taip į mane žiūrite?
Aš sumišau. Vis tas klausimas, visur mane persekiojantis klausimas. Bet atėjo Mindaugas ir viską sutvarkė. Jis protingas žmogus. Aš gavau daržovių sriubos, jis nieko blogo nenorėjo. Kvailutė darbuotoja sumaišė užsakymus. Suprantate?
O Mindaugas nemėgo bulvių. Tiesiog negalėjo į jas žiūrėti. Jis vis kartojo, kad didžiausia kančia jo gyvenime yra jas kepti, virti, troškinti... Mes gerai sutarėme. Šiandien pirmas mūsų pasimatymas. Nusiraminsiu prie Srunios, mėtydama kaštonus, ir susitiksiu su juo. Šiandien vieną kartą man atrodė, kad galėčiau už jo ištekėti.
Kaštonus rinkti smagu. Keistai ramina. Net trumpam pamiršti krakmolą.
Žinote, kokia mintis man šovė į galvą? Aš nieko nepasakosiu Mindaugui apie karkmolą. Apie negyvas žuvis taip pat. Mano tėvas bus protingas kaip Rodzė. Žinoma, jis dirbs statybininku. O motina... ne, bulvių ji nevirs. Ji bus... pardavėja. Pardavinės turguje cigaretes. Be jokių abejonių, ne mano mieste. Kur nors toli. Kur gražus dangus. Ne, mano melas nebus nusikalstamas. Suprantate, visi vyrai sutrikdavo išgirdę apie krakmolą. O aš noriu būti normali. Taip ir padarysiu. Juk bus puiku.
Ar kaštonai jums nepanašūs į šokoladą? aš vis užsimirštu ir bandau atsikąsti. Taip mes žaisdavom su Kostia... Rodzės visada turėjo šokolado, o mes jį tik sapnuodavom. Taip. Aš prisiminsiu, kad reikia susiimti, ir nekramtysiu prie Mindaugo kaštonų. Būtinai.