Niekam neskolink savo lovos, 13 skyrius

Pagaliau normaliai išsimiegojau. Šiąnakt nekankino nei košmarai, nei įkyrios mintys. Gal padėjo bučinys? Na tikėkimės ne, nes tai buvo pirmas ir paskutinis bučinys, po to kai jis permiegojo su kita. Kad ir kaip bebūtų, užsimerkusi vis dar jutau jo rankas, apsivijusias mano liemenį, jo lūpas bučiuojančias manąsias.
  Atsidusau ir išlipau iš lovos. Žvilgtelėjusi į laikrodį nustebau. Buvo jau beveik dešimta valanda! Nepamenu, kada paskutinį kartą tiek ilgai miegojau! Greit čiupau chalatą, gulėjusį šalia lovos ir nubėgau į vonią. Bebėgdama išgirdau iš svetainės sklindančius garsus. Žilvinas žiūrėjo televizorių.
  Greit nusipraususi ir persirengusi nuėjau pas jį. Išgirdęs mano žingsnius jis tarė:
  − Virtuvėje tavęs laukia gėlės. Greičiausiai nuo tavo Romeo, bet neesu įsitikinęs, nes nežiūrėjau.
  − Ir tau labas rytas, - nusijuokiau ir nuskubėjau į virtuvę.
  Virtuvėj, ant stalo, stovėjo krepšelis su, jei gerai suskaičiavau, trisdešimt šešiomis baltomis rožėmis. Šalia stovėjo atvirukas. Raudoname fone stovėjo mažas kiškutis ir laikė didelę baltą rožę. Atsivertusi perskaičiau: „Tai buvo nuostabiausias bučinys mano gyvenime“. Nebuvo pasirašyta, bet parašo ir nereikėjo. Kaip suprantu, jis man neleis pamiršti to bučinio. Ką gi, man taip pat reikės pasistengti, kad jis negalėtų pamiršti penktadienio vakaro.
  Pasiėmus obuolį į rankas, grįžau į svetainę, pas Žilviną, ir paklausiau:
  − Važiuosi su manim, tiksliau sakant, ar nuveši mane pirkti naujos suknelės?
  − Jei pasakysi prieš ką puošies, nuvešiu!
  − Na, tam vakarėly mano vaikinas būsi tu! Taigi ir puoštis teks prieš tave!
  − Ajai, kaip man pasisekė! – nusijuokė jis. – Gerai, galim važiuoti, jei tu pasiruošus.
  Linktelėjusi galvą nuėjau apsirengti palto. Išjungęs televizorių, atėjo Žilvinas. Kai lipome laiptais žemyn, paklausė:
  − Ir kur gi važiuosime?
  − Į „Leliją“. Mačiau ten tokią gražią, aukso spalvos suknelę. Vienas iš draugystės su Simu pliusų yra tas, kad kol draugavom, prisitaupiau nemažai pinigų!
  − Kaip įsakysite, ponia! – kartais suabejoju ar jis nors kada būna liūdnas ar visą laiką prašėlioja. Neveltui paskui jį visada sekioja būriai panelių…
  Nuvažiavę į „Leliją“ ir nusipirkę suknelę, pasukome į Laisvės alėją, pasivaikščioti.
  Pasivaikščioję, užėję į kelias parduotuves, pavalgę, grįžome namo. Pasikabinau suknelę ir nuėjau pas Žilviną, į svetainę. Man įėjus į kambarį, jis sėdėjo ant sofos ir, laikydamas kažkokią dėžutę, juokėsi. Priėjusi paėmiau dėžutę iš jo rankų ir žvilgtelėjau į jos vidų. Šyptelėjau. Pasirodo Tomas ne tik pasakė, kad aš gyvenu buvusiam Monikos bute, bet ir paskolino Simui raktą.
  Dėžutėje gulėjo balto ir geltono aukso grandinėlė ir apyrankė.
  − Įkyrus… Matyt sumanė, kad reikia tave kuo greičiau susigrąžinti. Kaip suprantu, Simas nemėgsta konkurencijos… - konstatavo Žilvinas. Aš tik linktelėjau galvą ir uždariusi dėžutę, padėjau ją ant stalo.
  − Nepasimatuosi? – paklausė pusbrolis.
  − Net iš dėžutės neišimsiu! Tu jam penktadienį perduosi?
  − Žinoma! Negi manai, kad praleisiu tokią progą iš jo pasišaipyti?!
  − Žinojau, kad tavimi galima pasikliauti… - nusijuokiau. - Dabar pradėjau kaip niekad laukti penktadienio!
  Žilviną palikau žiūrėti televizoriaus, o aš pati nuėjau į virtuvę ruošti vakarienės.
  − Žinai, o jis nemažai paplojo už šį papuošaliuką! – vakarieniaujant pasakė Žilvinas.
  − Nuo kada tapai juvelyru? - juokdamasi paklausiau.
  − Nuo tada kai kiti juvelyrai ant savo gaminių palieka prabas! – nusijuokė pusbrolis.