Griaustinis į gabalus plėšys tave,
Drengs liūtys, lenks vėtros į žemę.
Dalinsies jausmu, namais ir gatve,
Su tuo, kuris būtį ir nebūtį lemia.
Ir duoną ir vyną - lygiai per pus,
Prie vakaro ilgo skausmingos tylos.
Žers lapkričio rankos ant tako lapus
Ir šunys benamiai su meile aplos...
Tik vieno prašau - nemaldauk!
Nei pridės, nei atims be saiko.
Jam atrodys - skyrė per daug,
O tau - jog pristigo laiko...