(At)gimimas

"pasaulis išprotėjo, aš išprotėjau.
pavargau keltis, pavargau matyt saulėlydžius, pavargau nuo žinojimo, kęsdamas nežinomybę... ".
padėjau šratinuką, pakėliau akis. iš tolimo veidrodžio pažvelgė tolimas "aš". abejingai blyksinčiom ugnelėm akyse, nesiskutęs, sublogęs. nusižiovavau. pro šalį bėgo gyvenimas, atrodo galėjau ištiest ranką ir jį pagaut. negalėjau.

įsipyliau dar vieną stiklinę viskio. paprastai daug negeriu - pagarsina balsus galvoje, bet šis vakaras... smaugte smaugė mane savo ilgom juodom, nuodingom rankom, bėrė aitrias laiko dulkes į neužgyjančias žaizdas, kvatojosi išpuvusiais dantimis man į veidą, dvokė dievų lavonais...

aš gėriau. gėriau daug. skandinau save, kritau į užmaršties jūras, nenorėdamas iškilt, tikėdamasis niekada nepasiekt kranto. plaukiau pro šešėlius, pro mirties dainas, buvau ten, kur klykdami iš siaubo gimė ieva ir adomas, mačiau paskutiniojo žmogaus šypseną, kuomet jis mirė...

---

iš veidrodžio šukių į auštantį rytą žiūrėjo sublogęs, nesiskutęs žmogus, bet liepsna jo akyse degė skaisčiau už kylančią saulę. jis paėmė šratinuką, atvertė naują dienoraščio lapą, rašė toliau...

o pro šalį bėgo gyvenimas.