Niekam neskolink savo lovos, 12 skyrius

Gruodžio 7, antradienis

  Visą naktį prasivarčiau, o dabar pabudau šeštą. Kadangi žinojau, kad daugiau nebeužmigsiu, tyliai išėjau iš kambario ir dar tyliau nuėjau į virtuvę. Staiga išgirdau Žilvino balsą:
  − Nesimiega? Tik nesakyk, kad kankina sąžinė! – nusijuokė jis.
  − Taip, mane graužia sąžinė. Juk matai, kad jau liko tik pusė! – nusijuokiau ir aš.
  − O jei rimtai? Prabilo sąžinės balsas? Juk skaitei tą laišką dar kartą. Ar ne?
  − Na ir kas, kad skaičiau. Bet tu tikrai manęs neperkalbėsi! Aš paprašiau ir tu sutikai! Tik nesakyk, kad persigalvojai?!
  − Savo žodžio aš laikysiuos, bet tikiuosi, kad persigalvosi tu!
  − Būk geras. Tu žinai kaip man sunku. Žinai, kad šiaip, aš šitaip nesielgiu. Bet pasakyk ką man daryti?! Pasakyk! Patikėti juo? Tu patikėtum, jei Inga tau šitaip aiškintųsi? Abejoju... Jei aš žinočiau kaip man elgtis, jei žinočiau geresnį kelią, aš juo eičiau. Bet aš jo nežinau!
  − Gerai, nusiramink. Mes jį pakankinsim, jei tu to nori. Taip aš žinau, kad dažniausiai tu šitaip nesielgi. Nusiramink, viskas susitvarkys.
  − Kas susitvarkys? Kodėl jums visą laiką atrodo, kad viskas susitvarkys? Niekas čia negali susitvarkyti... Nėra kam čia susitvarkyti...
  Nutilau. Nutilo ir Žilvinas. Užkaičiau vandenį ir pasiruošiau puodelį kavos. Nedaug trūko, kad pulčiau į ašaras. Reikėjo kuo nors užsiimti. Nubėgusi į miegamąjį, pasiklojau lovą, po to persirengusi ir nusipraususi grįžau į virtuvę. Žilvino čia jau nebuvo, jis sėdėjo ant sofos, svetainėje. Aš ramiai išgėriau kavą ir nuėjau į miegamąjį paskaityti knygos. Po kelių minučių išgirdau žingsnius, o po kelių akimirkų ir Žilvino balsą:
  − Atleisk. Juk žinai, nenorėjau tavęs įskaudinti ar supykdyti.
  − Žinau, žinau... Eik pavalgyti, o tada važiuosim, geriau nuotaiką susigadinti dabar, negu visą dieną nervintis ir po to vis tiek ją susigadinti, - nusijuokiau aš.
  − Juokas pro ašaras? – gailiai nusijuokė jis.
  Šyptelėjau ir vėl įnikau į knygą. Žilvinas nuėjo į virtuvę ir pavalgė. Pavalgęs įkišo galvą į mano kambarį ir paklausė:
  − Jau važiuosim ar dar palauksim?
  Žvilgtelėjau į laikrodį. Pusė devynių.
  − Važiuojam, - tariau ir pakilau iš lovos.
  Apsirengėme ir patraukėme žemyn. Važiavome rodos tik keletą akimirkų, o taip norėjau, kad kelionė užtruktų nors kiek ilgėliau. Sustojome aikštelėje. Šalia stovėjo mano „eksmašina“.
  Žilvinas paėmė mane už rankos ir mes lėtai nuėjome prie Simo kabineto. Pasodinusi Žilviną ant šalia stovėjusių kėdžių pasibeldžiau ir užėjau į vidų.
  Pamatęs mane Simas pašoko nuo kėdės ir pribėgęs pasisveikino. Aš linktelėjau galvą ir prisėdau. Jis irgi atsisėdo ir pažvelgė į mane klausiamu žvilgsniu. Spėju, jo klausimas nebuvo „Ko tu atėjai? “, greičiau jis buvo susijęs su vakarykščiu laišku. Ką gi, jis nepaklausė, taigi aš klausimą supratau taip kaip norėjau.
  − Na, dokumentai jau paruošti?
  Simas tik atsiduso ir linktelėjęs galvą padavė man dokumentus, gulėjusius ant stalo. Aš peržvelgiau juos akimis ir, paėmusi šalia gulėjusį tušinuką, pasirašiau. Tuomet nukreipiau savo žvilgsnį į Simą.
  − Viskas? – paklausiau.
  − O tu tik šito atėjai?
  − O yra ir daugiau priežasčių?
  − Prieš porą savaičių tu nebūtum palikus manęs taip kankintis, kaip palikai vakar…
  − Prieš porą savaičių, tu dar daug ko nebuvai padaręs. Nebuvai pasakęs, kad aš tavęs nemyliu, kad aš būsiu tavo, kad ir kas benutiktų, galų gale aš prieš savaitę dar nežinojau, kad tu miegi su kita!
  Simas atsistojo ir priėjo prie mano kėdės. Atsistojau ir aš.
  − Negi manai, kad aš toks kvailas, kad sugriaučiau tai, ką tiek laiko kūriau?
  − Ir ką gi tu kūrei? Kūrei melus, kad įsitemptum ir mane į lovą?
  − Ne, aš tave mylėjau, aš stengiausi tave pažinti. Patikėk, aš ne toks, kuris ilgai dirbtą darbą paleidžia šuniui ant uodegos!
  − Stengeisi mane pažinti? Cha!
  − Taip. Aš daug ko išmokau. Išmokau atskirti tavo žingsnius iš tūkstančių kitų…
  − Vakar nesugebėjai…
  − Išmokau suprasti tavo mintis, vos pažvelgęs į tavo veidą, - tęsė toliau Simas, neatkreipdamas dėmesio į mano repliką. – Netiki? Nori pasakysiu ką tu dabar galvoji, ko šiuo metu nori!
  − Nuo kada tapai aiškiaregiu?
  − Nuo tada kai pažinau tave. Tai nori? Susitariam. Jei aš pasakysiu apie ką tu dabar galvoji, tu man būsi skolinga bučinį.
  − O jei ne?
  − Jei ne, aš sutiksiu su kiekviena tavo pasiūlyta bausme.
  − Gerai, - sutikau ir garsiai nusijuokiau. Simas priėjo dar arčiau ir tarė:
  − Tu norėtum, kad aš pasitraukčiau toliau nuo tavęs, nes tu žinai, jog gali nesusivaldyti ir mane pabučiuoti. O tai padarius, tau būtų labai sunku mane įtikinti, kad manęs jau nebemyli.
  Buvau sutrikus. Be noro sužinoti ką jis sugalvojo, tai buvo vienintelė mano galvoje klaidžiojusi mintis. Turėjau skubiai apsispręsti: ar pameluoti, ar pabučiuoti jį. Abu pasiūlymai buvo labai viliojantys. Bet nusprendžiau, kad turiu įrodyti, bent jau sau, kad Tomas klysta, kad aš nesu tokia baisi melagė.
  − Bet juk tu man pats sakei, kad aš tavęs nemyliu ir tik žaidžiu su tavim! – pabandžiau jį užkalbėti ir bučinį atitraukti kuo toliau.
  − Klysti žmogiška. Tu anksčiau ar vėliau irgi suprasi, kad klydai manydama, jog aš miegojau su kita.
  Aš jau žiojausi jam prieštarauti, bet Simas pridėjo pirštą man prie lūpų ir užčiaupė mane.
  − Tu man skolinga bučinį, o ne išsisukinėjimus. Tai kaip?
  Atsidusau. Ką jau padarysi. Pasistiebiau ir pasukau veidą prie Simo skruosto. Juk bučiuoti jį į lūpas būtų beprotybė, po to ką jis man padarė… Bet staiga Simas pasuko veidą ir sumurmėjęs „Man reikia ne tokio bučinio“ prispaudė savo lūpas prie manųjų.
  Žinojau, kad reikia kuo greičiau nuo jo pasitraukti, bet niekaip neįstengiau. Jo rankos mane laikė per daug tvirtai. Per daug tvirtai, kad pasitraukčiau, nenorėdama pasitraukti. Galų gale šiaip ne taip ištrūkau iš jo glėbio ir, vis dar jausdama burnoje jo lūpų skonį, nubėgau prie durų.
  Atidariusi duris sutrikau. Vos už poros žingsnių stovėjo Žilvinas. Jis kaip tik ėjo link durų ir jau tiesė ranką prie durų rankenos. Pamatęs mane jis nusišypsojo, o pamatęs Simą – nusijuokė. Tada aš atsisukau į Simą ir sutrikusiu balsu pabandžiau juos supažindinti:
  − Simai, čia mano…
  − Artimas draugas. Mano vardas Žilvinas, - nutraukė mane Žilvinas ir ištiesė ranką link Simo. Simas su nepasitikėjimu ir nenoru paspaudė ištiestą Žilvino ranką. Tada tarė:
  − Aš Simas.
  − Malonu susipažinti, - vis dar juokdamasis pasakė Žilvinas.
  − Man taip pat, - per visą mūsų pažinties laiką išmokau atskirti bent jau akivaizdų melą nuo tiesos. Šį kart Simas akivaizdžiai melavo.
  Per visą šitą spektaklį aš tik stovėjau ir tylėjau, vis atsisukdama tai į vieną tai į kitą šalia manęs stovėjusį vaikiną. Galiausiai čiupau Žilvinui už rankos ir ištempiau jį iš kabineto. Kai jau buvome prie laiptų, Simas sušuko ir atsisukusi pamačiau jį, laikantį mano rankinuką. Mintyse sumurmėjau „Kvaiša“ ir nuėjusi prie Simo atsiėmiau savo brangenybę.
  − Agne! – sušuko jis, kai jau buvau per kelis žingsnius nuo pusbrolio. Teko dar kartą atsisukti. – Aš tave myliu nesvarbu ką tu apie mane galvoji, nesvarbu su kuo tu esi!
  Vieną trumputę akimirką stovėjau ir žiūrėjau į jį, bandydama suprasti ar jo žodžiuose yra nors kiek tiesos. Tada apsisukau ir nuėjau.
  − Sunku jo nemylėti, bet lengva nekęsti. Užtat, kai visa tai susimaišo, prisižiūri tokių spektaklių… - ištarė Žilvinas, kai mes jau stovėjome prie mašinos. – Prieš susipažindamas su juo, aš jo gailėjau. Galvojau, kad dar kartą sudaužysiu vargšelio širdį. Bet kai jus pamačiau – visa gailestis išnyko. Šis žmogus moka pasirūpinti savimi ir savo meilės reikalais… Sakyk, kaip jis privertė tave su juo bučiuotis? – staiga paklausė Žilvinas.
  − Iš kur šitai ištraukei? – paklausiau mums įsėdus į mašiną.
  − Iš tavo švytinčių akių, sutrikusio veido ir iš Simo veido išraiškos. Jis buvo toks patenkintas, kol manęs nepamatė. O po to pasidarė toks nepatenkintas… Buvo tik trys galimybės kodėl jis gali taip džiaugtis. Vieną atmečiau iš karto, nes jums buvo per mažai laiko, - nusijuokė Žilvinas, o aš tik nuraudau. – Antra galimybė, kad tu jam atleidai arba patikėjai juo, bet ją taip pat atmečiau, nes kitaip tu nebūtum išlėkusi iš ten kaip kulka. Taigi liko vienintelė – kad jūs pasibučiavot! – vėl nusijuokė mano įžvalgusis pusbrolis ir užvedęs mašiną išvažiavo.
  − Kur, jus panele, nuvežti? – po kelių minučių paklausė Žilvinas.
  − Pas Moniką. Tave reikia supažindint su Tomu. Nes kitaip Simas tai padarys už mus. Ir šiaip nesitikėk didelės simpatijos, bet sakau, jei Simas tai padarys ankščiau už mus, tu būsi ten žiauriai nelaukiamas, bent jau iš Tomo pusės…
  − Na, jei jis sumanys manęs labai nemėgti, tai aš padarysiu jam mažą siurprizėlį ir pradėsiu meilintis jo žmonai! – šiandien jis buvo ypatingai geros nuotaikos.
  Visą likusį kelią važiavome tylėdami. Tik Žilvinas kartais nei iš šio nei iš to pradėdavo krizenti. Būdama jo vietoj tikriausiai irgi krizenčiau, bet dabar aš neesu jo vietoje, taigi man lieka tik nervintis…
  − Nepripaistyk Tomui kokių nesąmonių. Sakyti jam, tai tas pats kas sakyti Simui, - pasakiau, kai jau buvome prie Monikos durų.
  − Šiais žodžiais tu mane tik pakurstei… - eilinį kartą nusijuokė Žilvinas ir paspaudė durų skambutį.
  Po kelių akimirkų durys atsidarė ir aš išvydau Tomą. Jis nusišypsojo mane pamatęs ir lengvai atsiduso, supratau, kad jam palengvėjo. Tada jis žvilgtelėjo į Žilviną ir vėl atsisuko į mane su klausimu akyse.
  − Labas. Susipažinkit, čia Žilvinas, - ranka mostelėjau Žilvino link, - ir Tomas, - ranka atsidūrė šalia Tomo.
  Vaikinai paspaudė vienas kitam rankas ir mes užėjome į vidų. Tada iš kambario išlindo Monikos galva. Pamačiusi Žilviną, ji nusijuokė, Žilvinas taip pat. Tada pakartojome tą susipažinimo spektaklį, per kurį nesijuokė tik Tomas ir aš. Kai Monika nustojo kikenti, mes nusirengėme ir suėjome į svetainę, kur susėdome ant sofos. Monikai kumštelėjus man į šoną mes nuėjome į virtuvę „virti kavos“.
  − Pas Simą jau buvot? – paklausė Monika vos tik uždariusi virtuvės duris.
  − Mhm.
  − Ir kaip?
  − Viskas gerai, išskyrus tai, kad mes pasibučiavom.
  − Su kuo? Su Žilvinu? – matyt užsikrėčiau nuo Žilvino, nes vos tik išgirdau Monikos klausimą pradėjau tyliai kikenti. Todėl tik papurčiau galvą. – Su Simu? – vėl paklausė kiek pakėlusi balsą. – Prieš ar po to kai jis susipažino su Žilvinu?
  − Prieš.
  − Gal teiksies papasakot kaip šitai atsitiko?
  − Kai jau ruošiausi išeiti, Simas pasakė, kad gali iš mano veido išskaityti ką aš galvoju ir pasiūlė lažintis. Iš bučinio.
  − Tu žinoma sutikai…
  − Sutikau. Aš tiesiog netikėjau, kad jis tai gali padaryti.
  − Bet padarė? Ir ką gi tu tuo metu galvojai? – su ironiška šypsenėle paklausė Monika.
  − Jis stovėjo prie pat manęs. Aš nežmoniškai norėjau, kad jis pasitrauktų kiek tolėliau nuo manęs, nes aš žinojau, kad galiu nesusivaldyti ir jį pabučiuoti. O tai, kaip pasakė Simas, labai apsunkintų mano įtikinėjimus, kad aš jo nebemyliu!
  − Ir jis tau taip pasakė?
  − Būtent…
  − Ir tu negalėjai jam tiesiog pameluoti? Juk tu tai gerai moki. O gal staiga nusprendei būti šventuole?!
  − Norėjau įtikinti save, kad Tomas suklydo sakydamas, kad aš visada išsisukinėju! Be to pamaniau, kad bučinukas į skruostą niekam nepakenks… - Monika tik nusijuokė ir pakratė galvą. – bet, man siekiant jo skruosto, jis sumurmėjo, kad jam reikia kitokio bučinio ir pabučiavo mane į lūpas.
  − O, tu, spėju, atsitraukei ne iškarto ir jam netrenkei?
  − Įsivaizduok, aš to padaryti nesugebėjau! Aš ištirpau jo glėbyje… jo lūpos tokios saldžios…
  − Atsipeikėk, brangute, jis permiegojo su kita!
  − Žinau, - atsidusau. – Bet nieko sau padaryti nesugebėjau.
  − Pasakysiu taip, kaip tu mėgsti pasakyti: „Geriau jau patylėsiu…“!
  − Bet jis tą greit pamirš. Pamatęs mane tavo gimtadienyje, jis pamirš šį bučinį.
  − Tikėkimės.
  Tai pasakiusi Monika pradėjo ruošti kavą, o aš išdėliojau puodukus.
Kai grįžome į kambarį, Žilvino akyse šokinėjo velniukai, o Tomas buvo gerokai susierzinęs. Baisu net pagalvoti, ko Žilvinas galėjo jam pripliurpti! Na nieko… Kaip nors…
  Po to kai išgėrėme kavą, nuvažiavome papietauti. Visų nuotaika buvo nebloga, tačiau įtampa atsiradusi tarp vaikinų, kai mes su Monika ruošėme kavą nedingo, gal tik paaštrėjo. Įsivaizduoju, kad šiandien vienam žmogui nuotaika bus gerokai pagadinta. O gal ir ne…
  Po pietų išsiskirstėme kiekvienas į savo namus. Kai su Žilvinu grįžome namo, jis man papasakojo visas nesąmones kurias buvo pripliurpęs Tomui ir mes smagiai pasijuokėme.