Žemuogių pieva

Skiriu Giedriaus išrinktai žvaigždei...



Ar prisimenate, kaip jums kažkada pasakojau apie tai kaip iš drugio

virtau tuo kuo esu dabar...

Ne žmogus, bet jau ir nebe drugys.


Noriu papasakoti, apie tai kaip virtau tuo kuo esu dabar.


Tai tikriausiai atsitiko prieš porą valandų. (Juk vis vien laiko nėra..)

Atsikėliau dusdamas. Spaudė pilvą ir galvojau – „Nejau tai ir yra

pabaiga... keturios ryto, man tik aštuoniolika, o aš mirštu, net

neperdaviau savo paskutinių nuotraukų  mažajai Urtei. Žinau, kad ji

devintą valandą ateis prie apgriuvusios mokyklos ir lauks. Lauks gal

net valandą, bet niekada nesugalvos užeiti pas mane. Niekada. Ji

kaip šešėlis. Pasirodo tik tada kai šviečia saulė arba vakare, kai

dangus būna nudažytas raudonai (būtent tokia spalva ir jokia

kitokia), pasirodo tyliai ir nepastebimai, netikėtai ir nelauktai. Deja,

visada dingsta su ašarom mano akyse. Gaila, kad tik ji viena jų

nemato.


Buvo keturios ryto ir  aš dusau. Tiksliau po truputį miriau. Ir

mąsčiau:


Nejau aš taip ir neišpildysiu paskutinio savo pažado Urtei. Nejau aš

jos taip ir nenusivešiu prie Mažojo ežero (tokio pat mažo kaip ir ji

pati), kur ant kalno – žemuogių pieva. Nejau aš taip NIEKADA ir

nepamatysiu, kaip ji uždengs pievą savo geltonais plaukais, kaip aš

pametęs galvą sodinsiu juose ramunes... dar sveikas, nenuskabytais

žiedlapiais (nes aš tikėjau, todėl nedrysau jų skabyti nagais, pilnais

purvo..)

Nejau aš jai niekada taip ir neatnešiu žemuogių uogienės. Vidury

žemuogių pievos, kur visas laukas nusėtas ramunėmis – mano

skaudžiais prisiminimais. (tai čia mirė mano pirmoji meilė)


Nejau aš išties miriau tą rytą. Ketvirtą valandą.


Ar tik dusau? Nuo savo klaidų.


Juk žinojau, kad jokios Urtės nėra. Nėra nei mano mirusios meilės.

Nėra nei geltonų plaukų, prisodintų mano skaudžiais prisiminimais –

ramunėmis.

Nėra nei mano kokono – drugelio. Nėra nei manęs.


Yra tik žemuogių pieva ir mano delnai – pilni žemuogių uogienės.

Esu tik aš – penkerių metų berniukas, geltonais garbanotais

plaukais, mažu pilvuku ir skaisčiai žaliomis akimis.

Esu tik aš, tas mažas berniukas – mažais vaikiškais delniukais,

nešantis juose žemuogių uogienę.

Urtei, kurios niekada taip ir nepažinojau.



Tai štai kaip aš miriau. Ryte. Ketvirtą valandą. Mane rado žemuogių

pievoje.


Šiandien ruošiuosi vėl gimti. Tik neneškit man ramunių.

Ir nesakykit, kad kai užaugsiu parodysit man Mažąjį ežerą ir kalną,

ant kurio – žemuogių pieva.