Oubliette

Nei gyvas, nei miręs gulėjo jis ant suplėkusių šiaudų pakraiko ankštoje požemio vienutėje, apgobtas neperregima tamsos skraiste - Endrius Rokas, kalinys. Jo kūnas, anksčiau toks tvirtas ir neapsakomai galingas, o dabar toks išsekęs, iškankintas ir be­jėgis, ilsėjosi sukaustytas sunkiomis plieno grandinėmis, ant rankų bei kojų ligi kraujo pratrynusiomis odą. Ak, ir kiek gi laiko jis čia taip kankinosi? Metus? Mėnesius? Ar būtų galėjęs tiek laiko išgyventi įkalintas? Tada iš kur jo žaizdos? Jos gyvos dar, ir skausmas jų ramybėj nepalieka. Matyt, išties nedaug laiko dar buvo praėję, kad jos nespėjo užgyti. Nejau dar tik dienos? Tik dienos... Visos devynios. Rodės, tarsi devy­neri metai kančios.
Lyg per rūką... Suplukę sargybiniai, trumpi jų kardai ir ietys, besikryžiuojančios su aprūdijusiu, bet didžiuliu Endriaus Roko kalaviju. Dvirankis jo kalavijas kerta me­dinį ieties kotą - jis kaunasi narsiai, kaip ir dera riteriui. Jis, Endrius Rokas - riteris? Pradžioje jis buvo medžiotojas, o dabar turėjo kardą, kuriuo gebėjo prakirsti net gele­žinius, nuo dulkių pajuodusius ir nežvilgančius sargybinių šarvų žvynus. O Endriaus Roko kūno nedengė šarvai. Ir be jų jis buvo stiprus. O jie - ne. Tik jų buvo daug, jis - tik vienas. Dulkės maišėsi su prakaitu, tiško kraujas ant geležies... Kas tai buvo? Sapnas?
Endrius Rokas sunkiai ir skausmingas praplėšė sutinusius akių vokus: visa, ką jis galėjo matyti, buvo aklina tamsa. Ir spengianti tyla ūžė ausyse lyg siaubingiausias triukšmas. Endriaus Roko sąmonė buvo aptemusi. Kame esąs, ką čia veikiąs, vargu ar suvokė. Kodėl jis taip blogai jaučiasi? Ne, jis ne riteris, net ne medžiotojas - Endrius Rokas, kalinys.
Jis pabandė sukaupti likusias jėgas ir atsikelti. Rodės, pavyko. Jo skarmalai, su­plėšyti ir kruvini, vos laikėsi ant žaizdoto kūno. Sunkios grandinės, tarsi pragaro ugni­mi deginančios Endriaus Roko žaizdas, traukte traukė jį parkristi. Bet jis grūmėsi, ko­vojo pats su savo kančia. Šiaip netaip jis nusivilko ligi artimiausios sienos, tada jo ba­sos sušalusios pėdos užkliuvo susipynė grandinėje ir jis suklupo ant akmeninių grin­dų. Jėgos ir vėl jį apleido ir apsvaigus galva nusviro ant krūtinės.
Tuomet Endriaus Roko sąmonėje ėmė dėtis keisti dalykai. Tarsi nerami jo siela būtų bepaliekanti nuo kančios išvargusį kūną. Tarsi jis, lyg jau bekūnė būtybė, stebėtų iš viršaus save patį. Pradžioje jis regėjo miglą, kuri pamažu sklaidėsi, sklaidėsi... kol jis išvydo pievą, margą pavasario pievą kartu su visų margiausių ir kvapniausių gėlių žiedais ir drugeliais. Ten buvo ir jis pats. Jis vaikėsi kažką, turbūt drugelį, ir jo kojos, lengvos ir greitos, nešte nešė jį įkandin to mažučio, skrajojančio padarėlio. Tuomet jis buvo vaikas - mažutis guvus berniukas. Tik kur jis, tas berniukas, kur jis dabar? Besi­vaikydamas drugelį jis tapo medžiotoju? Riteriu? Kur jis dabar?
Tik pamažėle, iš lėto atėjo suvokimas, kad to mažučio berniuko jau nebėra.
“Endriau Rokai!”- kažkas šaukė jį vardu, kažkoks balsas, tarsi iš anapus.
Ūmai dingo ir tas nuostabios pievos vaizdas. Jį pakeitė kitas - šaltos, drėgnos požemio vienutės grindys ir ant jų suklupęs grandinėmis sukaustytas kalinys, iškan­kintas ir leisgyvis.
“Endriau Rokai!”- vėl pašaukė balsas.- “Endriau Rokai, ar čia tu?”
“Taip, čia aš,”- atsakė jis pats sau.-“Čia aš arba tai, kuo aš tapau, kas iš manęs liko.”
Tuomet keistasis balsas vėl paklausė:
“Ką tu veiki, Endriau Rokai? Kodėl tu čia?”
Keistas klausimas. Endrius Rokas negalėjo į jį atsakyti. Jis norėjo išlaisvinti iš nežinios tą nelaimingą kalinį, kažkaip padėti jam - žemiškajam sau pačiam, tik neži­nojo kaip.
“Tavo siela laisva,”- tarė balsas.-“Tik žemiškąjį tavo kūną vis dar kausto žemiš­kieji pančiai. Tu dar gali jį išlaisvinti. Gal ir mirtimi, bet tai - tavo valioje. Išsilais­vink, kaip sugebi.”
Endrius Rokas dvejojo.
“Sugrįžk!”- paliepė balsas.
Ir po keleto akimirkų Endrius Rokas sugrįžo į save, tarsi iš kieto, gilaus miego atsibudęs. Ir vėl į tamsą, spengiančią tylą ir kančią. Prabudimas? Tik iš kur tas ypa­tingas jėgų antplūdis? Nejusti nei žaizdų sopulio, nei grandinių sunkumo. Prisikėli­mas? Endrius Rokas - ne kalinys, jis - medžiotojas, ir riteris! Žvangindamas grandi­nėmis sugraibė duris. Jis daugiau nebekentės. Jis išsilaisvins! Tvirtai pašokęs ant abie­jų kojų, jis ėmė įnirtingai daužyti duris savo kumščiais ir galva. Savęs nesigailėjo. Ži­nojo veikiausiai žūsiąs, tad koks gi skirtumas. Mirtis - tai tikrasis raktas į jo laisvę.
Netrukus Endrius Rokas pajuto veidu žemyn nutekančią šiltą kraujo srovelę - jis prasiskėlė kaktą. Betgi visai neskaudėjo. Dar įnirtingiau, dar smarkiau jis daužė duris galva, pliekė jas kumščiais. Siaubingai žvangėjo jo grandinės. Endrius Rokas apkvai­to, gal dėl to, kad taip stipriai trankė galvą. Jis neišgirdo koridoriuje sutrinksinčių žingsnių, neišgirdo rakto savo vienutės durų spynoje. Net nepajuto, kaip tos durys bu­vo atidarytos, tarsi jo kakta pramuštos ir Endrius Rokas iš visų jėgų pliekėsi į šarvuotą atėjusio sargybinio krūtinę. Toks stiprus, toks netikėtas buvo smūgis, kad net parvertė aną aukštielninką ir Endrius Rokas užgriuvo ant jo. Barkštelėjusi nusirito grindimis sargybinio iš rankos išleista ietis.
- Kokį velnią... čia darai?!- nustebęs sušuko sargybinis.
Endrius Rokas iškošė pro sukąstus dantis:
- Tai tu man ir pasakysi... Tu man pasakysi... Kokį velnią aš čia veikiu...
Žvyniniai sargybinio šarvai braškėti ėmė, kai Endrius Rokas primygo keliais jo krūtinę. Laibas, netvirtas jaunuolis, niekaip nepajėgdamas nuo savęs nusimesti milži­no, nors ir grandinėmis surakinto kalinio, suriko pagalbos. Pratisas jo riksmas nuaidė­jo požemio koridoriumi. Endrių Roką tai dar labiau įsiutino ir jis ėmė varžti sargybi­niui gerklę sunkia savo grandine. Pradžioje tas dar bejėgiškai gaudė orą, tačiau tuojau ėmė gargaliuoti.
Tik nieko Endrius Rokas daugiau neįstengė padaryti. Savo nelaimingajam drau­gui į pagalbą netrukus atlėkė dar koks trejetas ar ketvertas sargybinių. Tikslaus jų skaičiaus Endrius Rokas net nesuspėjo suvokti, kaip staiga jie visi atsirado ir jų atsi­neštų deglų šviesa apžilpino jo akis. Vienas atbėgusiųjų kažkokiu basliu ar vėzdu vo­žė Endriui Rokui per sprandą taip stipriai, kad tas, smūgio apsvaigintas, nusirito į šalį. Jis prarado jėgas, tačiau sąmonė vis dar veikė. Endrius Rokas gulėjo ant šono, laukda­mas, kol sargybiniai savo vėzdais ir ietimis jį galų gale pribaigs. Tik tie, rodės, nesi­skubino. Visų pirma jie padėjo anam, Kuriam Endrius Rokas savo lokiškais gniaužtais vos neišplėšė sielos iš kūno. Draugų padedamas, jaunuolis šiaip netaip atsikėlė ir ilgai dar stovėjo atsirėmęs į sieną, stengdamasis atgauti kvapą ir amą. Tuo tarpu kiti apsto­jo kritusįjį Endrių Roką, stebėdamiesi tokia jo jėga. Vienas sargybinių prikišo deglą jam prie veido, matyt, norėdamas pasižiūrėti, kaip tas atrodo. Ugnis nušvietė nešvarų, suodiną jo veidą, susitaršiusius plaukus, šviežią žaizdą kaktoje, suskretusius krauju vešlius antakius ir sužėlusią barzdą. Akis jis užmerkė, negalėdamas žiūrėti į ryškią šviesą. Nepanašus jis buvo į medžiotoją, į riterį - juo labiau, tik į kalinį, paprastą po­žemio kalinį, veikiausiai jau išėjusį iš galvos.
- Kelkis!- paragino sargybinis Endrių Roką spyriu į šonkaulius.
Žvangtelėjo grandinės. Jis pabandė atsistoti, tačiau bergždžiai - pernelyg iškankintas kūnas jo jau nebeklausė. Tuomet visi sargybiniai apipylė jį spyriais į šo­nus, į krūtinę, į kojas ir visur, kur tik kliuvo. Endrius Rokas įsikniaubė į grindis, stengdamasis išvengti tokių skaudžių smūgių į veidą. Tačiau tai maža tegelbėjo. Vie­nas sargybinis stipriai įspyrė jam į galvą, virš dešiniosios ausies.
Lyg tūkstantis griaustinių būtų sudundėję Endriaus Roko galvoje, ir po to viskas, rodos, pražuvo. Kančia, skausmas, sargybiniai - visa pasitraukė į nebūtį. Daugiau jis ničnieko nejuto. Tarsi siela kuriam laikui būtų apleidusi kūną.
Kuomet jis vėl atmerkė krauju užpiltas akis ir suvokė esąs dar gyvas, jis ir vėl buvo kameroje - dar šaltesnėje, dar drėgnesnėje, dar labiau priplėkusioje. Sukaupęs li­kusias jėgas, jis nušliaužė ligi sienos ir atsisėdo, į ją atsirėmęs, apsikabinęs savo ke­lius. Endriaus Roko kūną krėtė drebulys - tarsi mirties šaltis būtų į jį skverbęsis. Jis ir vėl išgirdo tą keistąjį balsą, tarsi iš anapus, šaukiantį jį vardu:
“Endriau Rokai... aš jau nebetoli... tu greitai tapsi laisvas.. amžiams...”
“Kas tu?”- klausė nerami Endriaus Roko širdis.
“Aš tave išlaisvinsiu...”- atsakė balsas.
“Ar tu - mano mirtis?”
“Aš jau nebetoli... aš - tavo laisvė... Nebijoki manęs...”
“Jei tu - mirtis, greičiau manęs ateik... Aš nebijau, aš laukiu...”
Endriaus Roko širdis smarkiai daužėsi. Jam rodėsi, lyg visa, kas yra čia, tamso­je, kalbėtųsi su juo.
“Tu greitai mus paliksi, Endriau Rokai...”- atsiduso šaltos akmeninės sienos.
“Nebeilgai mes būsime kartu, Endriau Rokai...”- tyliai skimbčiojo jo grandinės.
“Aš jau nebetoli...”- kartojo jam mirtis.
Endrius Rokas kankinosi. Tik jam buvo daug ramiau dabar: žinojo - nebeilgai jau...
“Aš - tavo laisvė... nebetoli jau... nebetoli...”- dainavo jam mirtis.