Rašyk
Eilės (74258)
Fantastika (2201)
Esė (1498)
Proza (10537)
Vaikams (2511)
Slam (49)
English (1138)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tamsoj girdėjosi balsai. Jo ir jos balsai. Šnabždėjo viens kitam, tačiau aplink buvo taip beprotiškai tylu, kad net už šimto metrų stovintis žmogus, galėjo išgirsti jųdviejų pokalbį. Vyriškasis balsas pradėjo pirmas:
-  Kodėl? Kodėl tu turi išeit?
-  Taip turi būti, nebandyk suprast, tik paleisk mane.
-  Aš juk myliu tave. Leisk man rūpintis tavimi amžinai.
-  Negaliu...
Po šių žodžių sekančią tylą nutraukė skardus moters balsas, kupinas nerimo ir išgąsčio:
-  Suprask, noriu likti tavo mintyse būtent tokia, kokią tu mane prisimeni: stipri, nepriklausoma, besišypsanti, noriu, kad būtent tokią mane prisimintum ir sapnuotum.
Girdėjosi, kaip ant šalto grindinio krito lašai – tai buvo ašaros. Ir vėl pasigirdo vyriškas balsas. Balsas drebėjo:
-  Tai štai kodėl čia taip tamsu.
-  Patylėkime, noriu paskutinį kartą tyloje išgirsti tavo alsavimą ir širdies plakimą.
Ilgą pauzę sekė pora garsų, kurių tolimesnis skleidimas, kaip buvo galima suprasti, buvo sustabdytas staigiu rankos judesiu.
-  Patylėkime dar kelias akimirkas. – Maldaujančiu balsu paprašė mergina.

***


Staiga įsižiebė šviesa ir žmonės suvokė, kad jie vėl grįžo į realybę. Tai buvo tik spektaklis, o žmonės, stovintys ant scenos – aktoriai. Pasigirdo pirmieji plojimai, kurie vis garsėjo, kol dalis pirmoje eilėje sėdinčių žmonių atsistojo. Atsistojo padėkoti aktoriams ir visi kiti didelėje, raudonu aksomu apmuštomis sienomis salėje sėdėję žmonės. Ant šių plojančių žmonių besišypsančių veidų ir ritmingai bejudančių ten atgal rankų žaismingai kvailiojo švieselės, spindinčios visomis vaivorykštės spalvomis, atsispindėjusios nuo palubėje kabančios didelės stiklinės liustros.
Salė, kurioje vyko vaidinimas, pagrindinė mažojo Venecijos teatro salė, buvo pustuštė, tačiau plojimai – tas paslaptingas, ritmingas, nesutartas delnų susilietimas, užpildė visą erdvę ir keliom akimirkom, dar tebeplojantys žmonės galėjo pamanyti, kad toj salėj net neliko kuo kvėpuoti, atrodė, kad visa, kas buvo patalpoj sugėrė žmonių susižavėjimas ir dėkingumas nuostabiai suvaidinusiems aktoriams, dar tebestovintiems ant scenos ir besišypsantiems įsiaudrinusiai publikai.

***


Septintos eilės tryliktoje vietoje kaip visada sėdėjo pagyvenęs vyriškis, kuris stebėjo šį spektaklį jau šimtąjį kartą, bet tai netrukdė jam kaskart vis labiau žavėtis juo ir meniškai atliktu aktorių darbu. Šis žmogus, užsimaukšlinęs iki pat akių tamsią skrybėlę ir niekada nenusiimantis palto, buvo šios pjeses autorius. Sklido kalbos, kad ši drama buvo pastatyta remiantis autoriaus – tamsiojo nepažįstamojo, sėdinčio septintos eiles tryliktoje vietoje, gyvenimo istorija. Bet tai buvo tik gandai, o jų niekas čia, teatre, nemėgo.
Pirmą kartą per visus tuos ilgus sėdėjimo teatre metus šis žmogus pagaliau nusiėmė kepurę ir atsistojo paplot. Šįkart matėsi, kad keistuoliui patiko vaidinimas. Esantys aplink jį žmonės pastebėjo, autoriaus skruostu riedančias ašaras. Taip, šįkart pjesė pasiekė pačias giliausias keisto nepažįstamojo širdies kerteles. Visi žinojo, daugiau šio senuko čia, teatre, per šį spektaklį niekas nebepamatys, ir ne dėl to, kad spektaklis daugiau nebus rodomas, o dėl to, kad pagaliau autorius... dramaturgas... kūrėjas liko patenkintas savo ir aktorių darbu.


***

Staiga salės gale pasigirdo burzgesys. Girdėjosi labai tylus, į laikrodžio tiksėjimą panašus garsas, tik kartojosi jis daug dažniau. Visi žiūrovai atsisuko į garso sklidimo pusę. Viskas, ką jie sugebėjo įžvelgti, buvo didėlė gėlių puokštė ir dvi mažos ir kreivos vaikiškos kojytės. Tai buvo maža mergaitė, kuri nešė gėles aktoriams.
Užlipusi ant scenos, mergaitė padalino gėles į dvi lygias puokštes ir davė kiekvienam aktoriui po puokštę. Tik dabar žiūrovai ir visi kiti, kurie stebėjo mažylę, pamatė kokia sumišusi, uždususi, bet laimingai spindinti ji buvo. Ant scenos stovėję aktoriai, jis ir ji, kurie ką tik parodė fantastišką spektaklį, padėkojo mergaitei mažom kreivom kojytėm, o ji savo ruožtu parodė jiem savo nedidukus, baltus dantukus ir bėgte nulipo laiptais ir pasileido į salės galą.

***

Salė jau buvo tuščia. Nors mažojo Venecijos teatro salės aksomu apmuštos sienos dar vis buvo prisigėrusios vyriškų ir moteriškų kvepalų kvapų mišinio, salėje buvo visiškai tylu ir ramu. Šviesos buvo išjungtos, užuolaidos, dengiančios scena buvo pusiau užtrauktos, o per likusi tarpa buvo matyti scena, ant kurios prieš kelias valandas savo nepakartojamą spektaklį suvaidino du jauni aktoriai.
Iš tolo pasigirdo kažkieno balsas. Tai buvo moteriškas balsas, kuris niūniavo kažkokią ramią, tylią ir plaukiančią oru melodiją. Iš už scenos krašto išlindo merginos, besisukančios pagal niūniuojamos melodijos garsą, siluetas. Ji sukosi vis greičiau ir greičiau, kol pasiekusi scenos vidury sustojo. Tai buvo teatro valytoja, mergina, kuri atvyko į Veneciją ieškodama teatro šokėjos darbo, o štai dabar ji stovėjo ant scenos, kurioj jai niekada nebebus progos suvaidinti.
Netikėtai ant grindų mažoji šokėja pastebėjo raudoną žiedlapį, raudonos rožės žiedą, kurį, nešdama gėles, pametė mergaitė kreivom kojom ir baltais dantukais. Pakėlusi žiedlapį mergina priglaudė jį prie savęs ir besisukdama pagal savo pačios niūniuojama melodiją dingo scenos glūdumoj. Ji paskutinė išėjo iš mažojo Venecijos teatro salės, kurioje nesustodama virė gyvybė. Teatro, kuris pats buvo gyvas.
2004-07-17 22:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-12-21 16:33
frette
trumpas vadinasi neinoma jo parasyti gero kuribingo uzburianciai skleidziancio siluma? sakot neimanoma? o as paskaicius si kuryny sakau kad imanoma.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-06 18:47
Raa
Raa
Ghm.. kažkaip užburia, labai vaizdingas - galima viską stebėti skaitant. Ir jeigu perskaitai iki antros dalies tai labai greit perskaitai ir iki galo, kaip jau minėjau - užburiantis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-02 16:06
mersy
grazu, nostalgiska:) bet man norejosi kas tos daleles butu dar labiau isplestos, jos kazkaip visos sudomina, ir rodos kad tai jau kazkokio veiksmo uzuomazgos, o jos ima taip ir baigiasi. galima gi isplest ir si teatra. nes dabar toks jausmas kad viska pasakojo pats teatro pastatas:) "o jei jis prakalbetu, stai ka pasakytu" siaip visi gabaliukai labai geri,:)  vaizdziai aprasyti:) niu vien zo:) gali kiekvienam gabaliukui dar po kurinuka parasyt:) ir viska i viena visuma:) kuria ir sujungs teatras:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-01 02:48
Madam_Myvio_Patis
Che apie mane..? :}}}}}}
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-21 10:18
Jaka
Tu gerai atvaizdavai teatrą. Turiu galvoje viską kas jame yra, aktorius ir spektaklius, gėles ir valytojas kurios puoselėja tuščias svajones.
Puiku, aš dedu į mėgstamiausius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-18 15:10
va va va
Pabaiga irgi labai graži:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-18 15:09
va va va
Oho... Nostalgija sužadinai... Prakeikta vasara... Noriu į teatrą... NORIU VAIDINTI...

O kūrinys geras... Labai netgi.

Visi patenkinti:) 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-17 22:48
Miegapiale
Patiko.
Juk visas gyvenimas kaip teatras :}
Ir pabaiga labai graži :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą