Variacijos: III Geismas

Mano meilė - geismas...
 
  Pirmasis susipažinimo džiaugsmas. Nepatiklus ir prašantis. Dar kartą, dar... Pirmasis prisilietimas. Šaltukas. Saldi mėtų arbata. Vėsi kaitrią vasaros popietę. Gaivina išdžiuvusį gomurį, lyg po ilgos kelionės virpančia nuo karščio dykuma, būtum pasiekęs oazę.  Žydrą kokoso palmių oazę. Tik bijai, kad tai nebūtų miražas. Su senais girgždančiais piratų laivais, per visą dangų išskleidusiais baltas bures. Per horizontą. Bijai, kad nebūtų tai vaikystėje girdėtų pasakų miestai. Su skverais ir fontanais. Atkeliavę iš toli, iš tavo svajonių.
    Pirmasis bučinys. Visą amžinybę  lauktas ledinis šaltinio vandens lašas ant sukepusių lūpų. Iki sąmonės netekimo. Ištirpsti. Daugiau tavęs nebėra. Nieko nebėra. Ir jau nebereikia nieko. Laikas sustojo. Kad tik negrįžti atgal. Kaip nebenorim grįžti iš nebūties.
    Prisilietimas. Prie tavęs. Prie tavo artumo. Prie tavo paslapties. Pirštų galiukais. Dalelę po dalelės pažinti tavo kūną... Milimetrą po milimetro apčiuopti kiekvieną įlinkį ir iškilimą. Kakta, nosis. Suvirpa pirštai pajutę odos švelnumą. Lūpų išlinkimas. Kietai suspaustos šypsenos marmuras. Šiurkštus smakro kutenimas. Tramdoma aistra. Lyg suspausta spyruoklė... Tuoj tuoj išsiverš nesuvaldoma jėga. Adomo obuolys, savo ritmingu šokiu pritariantis glamonei. Jis išdavikas. Jis pasako tavo paslaptį, kurios garsiai neištaria lūpos. Ranka slenka žemyn. Ir lyg upės deltoje išsilieja ant tavo pečių. Galingų ir pasitikinčių. Jie apsaugos nuo nesėkmių, nuo apgaulės, nuo savo pačios pridarytų klaidų. Kaip širma, už kurios pasislėpusi nuo pasaulio ir nuo savęs galėsi užsimiršti. Tavo rankos. Jos apgins nuo priešų. Tikrų ir išgalvotų. Jos stiprios ir šiurkščios. Ir kuo didesne jėga jos skinasi sau kelią per gyvenimo džiungles, tuo didesniu švelnumu atiduoda meilę. Dabar tavo rankos atsipalaidavusios. Ilsisi patikliai atsidavusios bręstančiai audrai. 
    Pirštų pagalvėlės dilgčioja, atsiliepdamos į tavo kūno šauksmą. Ir keliauja. Ilga kelionė. Su skrydžio pojūčiu. Kelionė į tave. Ir atvertas kelias tau. Tik kuris iš mūsų kelias? Kuris keliautojas? O kūnai kaista. Su kiekvienu žingsniu. Su kiekvienu virptelėjimu. Kaista nuo aklos ir kurčios tylos. Sulimpa nuo laukimo įtampos išsunkto prakaito. Ir pasipila lietus... Žvangantis, lyg dūžtantis stiklas. Ledinis lietus ant įkaitusio asfalto. Kruša. Kapojanti viską ko jau nebereikia. Ir jau niekad nebeprireiks.
    Nes bus kitas pažinimas. Ir kitas kelias. Ir kitas lietus.
    Kūno šokis. Vieno kūno ir dviejų sielų. Siamo dvyniai. Nebegalintys atsiplėšti vienas nuo kito. Nes kitaip tiesiog neišgyvensi. Ir visuomenė bando juos atskirti. Per jėgą, per prievartą. Verste verčia elgtis kaip pridera, kaip leidžia gero elgesio normos. Kelia viešumon ir rodo gėdą. Pažemindami, trypdami tai, kas yra ne jų, kas jiems yra svetima. Ko jie patys niekad negalės turėti. Mindo iš pavydo, nes neišdrįs parodyti, kad ir patys turi savo gėdą, kurią slepia pačioje atokiausioje kertelėje. Ir, tik kai būna vieni su savimi, ištraukia pageltusią nuo laiko gėdą ir meldžiasi jai, tyliai dundendami išgalvotą pasiteisinamąją maldą. Kad tik nieks nesuprastų, nesužinotų... Nesužinotų, kad jis labiau nori gyventi, o ne rodyti, kad gyvena.
    Balta diena, kaip chirurgas apsivilkęs baltą chalatą. Ji guldo gėdos sužalotą kūną ant operacinio stalo. Išgydys. Atskirs. Sugrąžins į sveikųjų pasaulį. Ir, paėmusi už rankų, atves du dorus piliečius į aprėmintą paveikslėlį. Blyksčioja saulės skalpelis.  Sterilūs debesys - vatos gniutulai - apgaubia paguldytą kūną. Narkozė. Kieme ant suolų susėdusių senių paistalai.  Narkozė. Giminių ir artimųjų kaltinimai ir bandymai paduoti atkąstą ir sukramtytą laimę. Tiesiai į veidą. Narkozė. Ištrauka iš padoraus gyvenimo taisyklių.
    Obuolio pjaustyti nevalia.  Jis yra nedalomas. Kitaip jis taps tik vaisiumi, paruoštu konservavimui. Supjaustytu, sumaitotu kūnu, kraunamu į švarius, išchloruotus, išgremžtus metaliniais šepečiais stiklainius. Sandariai uždengtais metaliniais dangteliais. Kad nepraeitų oras, pilnas užkrato ir kenksmingų minčių. Beorė erdvė. Išsiurbtas vakuumas. Obuolį galima kąsti. Kaip kando Ieva. Ir obuolys liko amžinas.
    Praradimas. Geriau netekti savęs, nei savo mylimo žmogaus. Ir tam išreikšti žodžių nėra...