O visgi jie buvo kiek melsvi

O vakar traukinyje aš vienintelis važiavau nugara į priekį. Visi kiti keleiviai - veidu į priekį, veidu į...
Ne. Nuvažiavom laimingai.
Galbūt taip sėdėjau, nes vos tik įėjęs sutikau dviejų merginų akis. Atsisėdau priešais, kad įsitikinčiau, ar jos iš tikrųjų gražios. Deja, nepavyko. Visą kelią miegojo. Užsimerkusios.
Ant tėvų kelių žliumbė vaikai. Senelis ant ratukų vežėsi dvi dideles dėžes zefyrų. Kartonas buvo šlapias nuo lietaus, todėl senelis baiminosi, kad zefyrai nesušlaptų ir neištežtų kaip kokia košė.

- Mama, o kur dabar močiutė?
- Į kapines išvažiavo, gal...

Zefyrai tikriausiai buvo rožiniai. Niekada jų nemėgau - perdėm saldūs. Nebent iš lūpų į lūpas. Vienas pradeda - kitas prisijungia, kaip kaime per laidotuves. Visas - velniškai ilgas, toks ilgas, kad ir tampa velnišku - nenuoširdžiu, monotonišku bumbėjimu su spiegiančiu ir verkiančiu įdaru. Geriau, kai atrenka ištraukas, labiausiai atitinkančias mirusiojo gyvenimą, darbus.
Tik vėliau zefyrais nevaišina. Tik silke. Duona. Degtinė.
Patinka, kai traukiniai prasilenkia. Tik suūžia - langas langą akimirką atspindi, o toliau vėl - sekretai, sekretai - mėlyni nuo lubinų su kartkartėmis užlašėjusiais aguonų žiedlapiais. Įrėminti tarp storo dvigubo vagono stiklo.
Mašinistas nuketvirčiuoja kiekvieną valandą. Sustojimas kas penkiolika minučių: keli keleiviai įlipa, keli pasiverčia ant kito šono, ir vėl garvežys ryja bėgius. Godžiai, kaip krūtine į priekį sėdinčių žmonių veidai vaizdus, vis naujus, išneriančius iš mėlynų, mėlynų sekretų su lašeliais...
Ne. Nuvažiavom laimingai. Jos buvo užsimerkę. Mano keliai liko smėlėti.