Kai riebios katės ant palangių
paišys kvapu dangaus padangę,
ir kai vienatvė bus suėdus
daugiau nei davusi ar kada nors atėmus.
Ir krumpliai kruvini, šiltais lašeliais nutekėję
perštės labiau nei prisiminus
akis, kurių nekęst norėjau
ir pralaimėtą karą - nevykusia kova jis tavo pavadintas.
Tada ryte pats pirmas saulės spindulėlis
numaldo, nuramina vakarykštę gėlą,
akimirksniui pasaulis sušvelnėja -
ir vėl prapliumpa liūtimi.