Ką sapnuoja Baimė

Baimė tingiai susisupo į savo mėgstamą, šiltą, tamsiai mėlyną chalatą ir uždegė dvi mažytes žvaigždutes, padėtas ant pušim kvepiančio stalo šalia didžiulės pintinės su rausvučiais obuoliais. Paėmė vieną, atsikando, bet pamiršo kramtyti, nes Prisiminimai apipuolę ją iš visų pusių ėmė tampyti už rankų, ragindami pasileisti dar kartą jau dieną nueitu keliu…
  „Tas kelias jau tampa rutina“ pamanė Baimė ir piktai nupurtė atkaklius Prisiminimus. Bet vienas liko – įsikandęs į Baimės dešinės rankos nykštį jis ryžtingai stengėsi būti pastebėtas. Ir buvo. Nes jo Baimė atsikratyti nenorėjo. Jis buvo kitoks…
  Tūkstančius kartų, diena iš dienos Baimė būdavo vorais, varlėmis, gyvatėmis, pelėmis, būdavo vis žemyn linkstančia spidometro rodykle, šimtais metrų nuo žemės, audra, žaibais, griaustiniais, giliu ežeru, krauju, žaizda ar švirkštu. Net sekundei nespėjus žioptelėti galėdavo tapti bet kuo, ko bijo kiekvienas gyvas planetos, vardu Žemė, narys. Bet šis prisiminimas buvo kitoks, ši diena buvo ne tokia kaip…
  Staiga plykstelėjo susibarusios žvaigždutės, obuoliai sužybsėjo savo raudonais skruostais ir Prisiminimas, iš nuostabos išsižiojęs, žnektelėjo žemyn, bei nuriedėjo kažkur po stalu, o gal spintele. Veltui Baimė jo ieškojo – nerado, bet jausmas, jog jis kitoks tebesėdėjo greta. “Bent įspūdis man liko“ liūdnai šyptelėjo Baimė ir sugrįžo prie laiškais nukrauto stalo ir kramtydama obuolį ėmė į juos atsakinėti…laiškas Meilei…Ji prašo Baimės palikt ramybėje panelę X iš Saulėlydžio miesto, nes ši kamuojama savo fobijų negali išvykti iš anksčiau paminėtojo miesto  ir susitikti savo gyvenimo partnerio, atitinkančio fizinius, emocinius bei psichologinius kriterijus, gyvenančio Cukrinių braškių miestely. “Siaubas, kaip nekenčiu tų oficialių laiškų. O ta Meilė tik ir tesugeba laužyt priimtus sprendimus ir atiminėt iš manęs, Ilgesio, Pavydo bei Mirties brangų laiką panašiais laiškais“atsidususi Baimė ėmėsi kurpti ne ką prastesnį ir „sausesnį“ atsakymą („labai apgailestauju…paminėti žmogiškos kilmės individai jau turi patvirtintas įsakymu Nr. 145 gyvenimo alternatyvas, į kurias, deja, jūsų siūlomas variantas nepatenka…. galima sušaukti neeilinį posėdį…ir t. t…). Tada ėmėsi laiško Mirčiai, šis buvo dar oficialesnis, jame Baimė prašė atsižvelgt į tai, jog staigi mirtis užkerta galimybę žmogaus (ar kito planetos, vardu Žemė, nario) egzistavimo pabaigoje sudalyvauti ir kitiems lygiateisiams Jausmų Tarybos (JT) nariams (Meilei, Sąžinei, Troškimui, Vilčiai ir t. t, taip pat ir Baimei, žinoma) tuo pažeisdama liepos mėnesio dekretą. Toliau ji sukurpė paskatinamąjį laišką Nuostabai ir Šokui girdama už puikų darbą. Tada padėjo sunkią galvą ant rankų ir užsimerkė. Chalato rankovė kuteno jai nosį. „Daugiau nebeatsakysiu nei į vieną laišką“tyliai sumurmėjo ji ir šyptelėjo, žinojo, jog atsakys į visus. Bet gal vėliau. Žvaigždutės ant stalo supratingai prigeso, o obuoliai krepšyje nustojo šnibždėtis, dainuoti ar niuniuoti  ir pagarbiai tylėjo. O Baimė miegojo. Sapnas pirštų galiukais įtipeno į kambarį, palindo po kambario kampe stovinčiu suolu ir ištraukė apdulkėjusį, bet sveiką Baimės ieškotąjį Prisiminimą. Švelniai paglostęs Sapnas pabučiavo jį, o tada miegančios Baimės plaukus.
  Baimė atsidūrė nedidelėje pievoje, kurią ribojo kanalas, miškas, kelias bei sodyba, susidedanti iš dviejų pastatų ir mažo lauko tualeto. “Tarsi spąstai“ pagalvojo ji, bet tai tebuvo mintis, o ne išgąstis. Pievoj stovėjo šešetas žieginių – aukštų, drūtų, tokių nepajudinamų ir, atrodo, senesnių už pačią pievą. O į vieną iš jų sėdėjo atsirėmęs Morkus.
  Baimė žinojo viską apie jį: jam 28-eri, jis per visą savo gyvenimą nebuvo nuėjęs toliau šios pievos, jo tėvas geria nuo tada, kai sužinojo jog Morkus serga. Jo mama buvo siuvėja, ir Morkus kartais padėdavo jai, jeigu, žinoma, tuo metu nebūdavo užsiėmęs, akmenukų čiulpimu, smėlio deginimu akinių stiklu arba ilgu ilgu vainiko iš dobilų pynimu. Pradėjęs kokį darbą Morkus nesustodavo kelias dienas, kartais savaites, mėnesius. Tada tėvas imdavo ypač gerti, o mama – siūti.
  O dabar Morkus sėdėjo atsirėmęs į šieną ir laukė Baimės. O ji tą žinojo ir jautėsi labai keista. Niekas nėra laukęs Baimės. Niekada. Todėl eidama per pievą ji jautė, kaip po nugarą bėginėja skruzdėlytės ir nešioja ant savo pečių šalto prakaito lašelius. „Tikriausiai nuo karščio, saulė kepina“ pamanė Baimė. Bet tai nebuvo maskuojamas išgąstis, tai buvo natūrali mintis.
  O tada jie abu sėdėjo atsirėmę į šilto šieno sieną vienas šalia kito ir jautėsi labai nejaukiai, Baimė todėl, jog niekad niekas nebuvo matęs jos tokios, kokia yra, Morkus – nes jam labai knietėjo pasikalbėti su viešnia, bet nežinojo kaip pradėti pokalbį. Todėl pasikrapštė kišenėje ir ištraukęs du akmenukus (skaniausius) vieną pasiūlė Baimei. Ši paėmė ir įsidėjusi į burną lėtai vartė jį liežuviu…
  Akmenukas! Baimė pakėlė galvą nuo mėlynan chalatan įsuptų rankų ir pažvelgė į baltomis plytelėmis padengtą sieną. Žvaigždutės ant stalo kietai miegojo kaip ir obuoliai, tik karts nuo karto kuris nors iš jų knarktelėdavo ar atsidusdavo.
  „Akmenukas! Štai ką aš norėjau atsimint“kartojo Baimė mintyse ir šypsojosi taip plačiai, kaip niekad. Tada pasirausė kelnių, permestų per kėdės atlošą, kišenėje. Kelnės piktai pamosavo „klešnėmis“ ir pabandė sugauti savo Sapną, sprunkantį pro duris. Akmenukas buvo pilkas, apvalus ir išraizgytas tinklo baltų siūlelių. Tie siūleliai akmenukui suteikdavo ypatingą, saldžiarūgštį skonį. Įsidėjusi į burną Baimė apvertė jį liežuviu.
  O tada paėmė baltą lapą popieriaus ir ėmė rašyti savo pirmąjį neoficialų laišką…