Legendos tęsinys — 19

19. Juzefa

Mirties kalėjime likusi viena Juzefa nieko nežinojo apie savo sūnaus Jonelio likimą. Naktimis ją pradėjo kankinti žmogaus jėgoms nepakeliami košmarai. Iš eilės po keletą dienų ir naktų ji negalėdavo sudėti akių, o kai trumpam, tarsi būtų pridaužta, primigdavo, tai tas miegas buvo trumpas, neramus ir ji, nė kiek nepailsėjusi, vėl nubusdavo. Bet ir tos poilsio minutės teateidavo tik tada, kai ji visiškai išsekdavo, nebepastovėdavo ant kojų. Dar labiau jos nuovargį ir išsekimą didino nuolatinis badas, kurį ji, tarsi ir nesąmoningai, pasirinko, kaip atpildą už savo nuodėmę ir sutikimą išleisti sūnų už kalėjimo sienų.
Tamsiomis rudens naktimis niekas nebegalėdavo sušildyti jos suvargusios ir išsekintos sielos. Juodoje akmens sienoje, tarsi kokiame baltame kino ekrane, jai pradėjo matytis po mirties kalėjimą belakstantis ir linksmai su ja bekrykštaujantis sūnelis. Juzefa atsikeldavo iš šalto ir jau rudenio vėsių darganų sudrėkinto savo guolio, atkišdavo į priekį rankas ir, trumpam liūdnu šypsniu nuskaidrinusi savo veidą, eidavo pasitikti savo vaiko. Šnibždėdama kuo maloniausius vardus kviesdavo savo mažą žvirblelį greičiau prieiti. Iš savo vylingų ir skaudžių svajonių ji pabusdavo tik tada, kai vietoj jau ranka imamos švelnios sūnaus galvelės, jos ištiestų rankų pirštai atsidurdavo į šaltą ir drėgną kalėjimo sienos akmenį. Minutei ji tarsi sustingdavo, veidą iškreipdavo aštriai skausminga grimasa, o iš, tarsi kieno buvusios užkimštos ir staiga atsivėrusios, gerklės išsiverždavo šiurpus nevilties klyksmas, kuris tarsi per kalėjimo langą išmesta ietis perskrosdavo nakties tamsą, siautulingą rudens vėją ir tarsi audros sukelta jūros banga nueidavo Erlos pelkėmis...
Tą pačią akimirką, tarsi pagauta tikrovės traiškančių geležinių krumplių, ji suprasdavo, kad šalia jos nieko nėra ir nebegali būti, nes savo vaikelį, prikalbinta piktų raganų (dabar jai taip atrodė), ji pati išmetė pro kalėjimo langą ir net savo akimis palydėjo, kai jis pamažu nubrido per aukštą Erlos lankų žolę... Paskui — toliau nerimo jos įsiaudrinusi vaizduotė— jos vaikelis priėjo prie gilesnės upelio sietuvos ir nieko nesuprasdamas brido gilyn į ją ir tą patį rytmetį nuskendo... Tas vaizdas vėl ją iki pat galvos panardindavo į baisias košmaro bangas. Ji, vos beatgaudama kvapą, tuoj pat ryškiai pamatydavo, kaip visų pamirštas ir vienišas plūduriuoja vandeny jos mažojo sūnaus kūnelis, o galvos plaukelius, kaip kokius žlėmus, draiko Erlos tekantis vanduo. Paskui ji pamato, kaip iš visų pusių prie jo plaukia juodosios upės siurbėlės ir pasiraitydamos, viena už kitą greičiau, siurbiasi prie jo nebegyvo kūnelio ir negailestingai jį čiulpia...
Nespėjus sąmonėje užgesti šitam vaizdui, ji jau matydavo negyvą savo Jonelį kitoje vietoje. Dabar jau jis vargšelis guli perkritęs tirštoje lankos žolėje ir visas juoduoja nuo apipultų išalkusių varnų, kurios nuožmiai kapoja jo akis, gabalais darko gražų ir numylėtą veidelį ir pešdamosi tarpusavyje bjauriai krankia... Juzefa žiūri į šį vaizdą ir viskuo taip šventai tiki, kad pamažu pakelia prieš save rankas ir pradeda vaikyti bjauriuosius paukščius ir šaukia:
— Štiš — ššš, bjaurībės, no mona vāka... Štiš — ššš...
Iš šių košmarų Juzefa nebegalėdavo pabusti, nes jie gyvais ir matytais epizodais buvo susieti su tikrove, su jos pačios padarytais sprendimais. Visa tai kuo ryškiausiai matydama (jos akys buvo plačiai išplėstos ir nebesuvokiančios kalėjimo aplinkos), ji visą laiką, tarsi valgyti norintis vaikas, tyliai knykdavo ir ašarodavo...
Praėjus keletui mėnesių po pirmųjų naktinių košmarų į motinos sielą ir širdį kartas nuo karto pradėjo veržtis viltinga Dievo malonės palaimos banga ir nors ji laikė save visų nusmerkta ir nieko nebeverta, bet sudėjusi į dangų pakeltas rankas, ji įdurdavo akis į kalėjimo lubas ir ištisomis nakties valandomis melsdavosi už savo vaikelį. Malda tarsi padėjo atgauti jai sielos pusiausvyrą ir tarpais jai ėmė rodytis, kad tuoj pat įvyks stebuklas ir jos Jonelis sveikas ir gyvas sugrįš pas ją į Mirties kalėjimą. Ji nebevalgė net tų menkų maisto trupinių, kuriuos kartas nuo karto draugės įmesdavo jai pro kalėjimo langą. Ji viską, suvyniojusi į švarų skudurėlį, dėjo į krūvelę ir saugojo savo kada nors grįsiančiam vaikeliui... Ir ta mintis jai buvo be galo maloni. Jos veidas, tvarkant tuos maisto trupinius, švisdavo tikra laime, akyse spindėdavo užsimiršimo viltis ir džiaugsmas, kurį skaidrindavo nejučia tekančios ašaros.
Vėstant orams, prasidėjus pirmiems šalčiams, Juzefa, apimta naktinių košmarų, o kartais ir karštos maldos, per naktį, visiškai to nejausdama, sustingdavo į medį. Tačiau dabar jos sielos būsena buvo tokia, kad ji nebejusdavo nei šalčio, nei alkio. Ji gyveno arba kankinama baisių košmarų, arba globojama dangaus teikiamų vilčių.
Vieną rytą gruodžio pabaigoje, prasidėjus stipresniems šalčiams, kalėjimo sargas rado ją visiškai išsekusią ir sušalusią.
Vaizdas, kurį pamatė kalėjimo duris atvėręs, jį suglumino ir pritrenkė. Iš karto nė nepagalvojo, kad Juzefa yra mirusi, nes jos poza buvo tarsi gyvo žmogaus. Ji klūpojo netoli savo guolio įsmeigusi žvilgsnį į kalėjimo lubas, sudėtos maldai rankos taip pat buvo ištiestos į viršų. Tik geriau įsižiūrėjęs sargas pamatė, kad Juzefa visai nebejuda ir nebekvėpuoja. Jos keliai buvo tvirtai prišalę prie juodo kalėjimo durpžemio.
— Švenčiausioji Panele, — šnibždėjo žegnodamasis, — kaip ji galėjo šitaip... Tikra dangaus palaimintoji...
Nors Juzefa buvo išsekusi, bet nepraradusi gražių ir patrauklių veido bruožų, o jos atmerktas akis prieš mirtį buvo užplūdusi tokia palaimos ir vilties ekstazė, kad retai tokią tepamatytum pačių laimingiausių pasaulio žmonių veiduose. Ant skruostų, tarsi pilko perlo karoliai, matine pilkuma blyksėjo sušalusios ašaros.

Vietoje epilogo

Kai atlikusios bausmę, iš mirties kalėjimo išėjo keturios, padėjusios pabėgti Joneliui, merginos, jos sužinojo, kad vaikas yra palivarke, kad jį globoja ir augina Pranis.
Ancė, radusi progą, susitiko su Praniu ir jam papasakojo, kaip jos prikalbėjo Juzefą paleisti savo sūnų į laisvę. Klausydamas apie Juzefos pasiryžimą ir kančias, sunkų sūnaus auginimą mirties kalėjime, Juzefos juodą kančią išleidus sūnelį į laisvę, jis visą laiką graudžiai verkė.
Kad niekas negalėtų įtarti esant ryšio tarp Pranio ir mažojo Jonelio, vaikui buvo duota nauja pavardė. Kadangi jis buvo gimęs Igorio darže, pramintame „Katoržnyj ogorod“, tai jis ir buvo pakrikštytas Kataržio pavarde. Taip gyvuoju Joneliu buvo įamžintas jo mamos mirties vietos ir Igorio sugalvoto kalėjimo atminimas.
Praėjus dar šešeriems metams dvarininkaitė Angelina palenkė savo tėvų užsispyrimą ir jie sutiko ją išleisti už Pranio Šopagos. Jos niekas nesmerkė, nes buvo labai prisirišusi ne tik prie Pranio, bet ir prie jo sūnaus Jono.
Jonas, suaugęs į pusbernį, niekaip negalėjo pakęsti kankinimų daržinės, kurioje tirštomis dėmėmis juodavo kankintų žmonių kraujas, kur ir dabar vis dar buvo plakami nepaklusnūs ir nusikaltę baudžiauninkai. Dėl to vieną naktį jis nusigavo prie tos daržinės ir ją uždegė. Viskas, kas buvo daržinėje, supleškėjo iki pamatų.
Iš tų laikų aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose paplito Šopagų ir Kataržių giminės atžalos.
Dar prieš baudžiavos panaikinimą, mirus žiauriajam ir teisingajam dvarų valdytojui Igoriui, kaimas, jo laikais pradėjęs kurtis šiose vietose, buvo pradėtas vadinti Igariais.
-------------------------------------------------------------------------------
Tai jau ir viskas apie senąjį Igarių kaimą ir buvusius legendarinius įvykius. Gal, kas perskaitė, nepatingės parašyti, pakritikuoti? Iš anksto dėkoju.