Lažybos

-…Ir vėl „prakišom“…- Iš burnos iššovė žodžiai, kuriuos palydėjo keiksmažodžių lietus.
  Pyktis buvo užtemdęs protą. Norėjosi išdaužyti visas persirengimo kambario spinteles, sukelti smūgių krušą ant komandos draugų. Paspardžiau savo spintelę, bet per daugiausiai nepadėjo. Kelios sekundės tylos ir žodžiai:
  -Na… Juk tie turi tokius gerus žaidėjus… Nėra čia didelės gėdos…
  „Kas tai pasakė? Martynas… Tas mėlynakis blondinas…“
  -Nori pasakyt, kad mes nemokam žaist?! - Šūktelėjau.
  Jis lyg  ir žiojosi kažką sakyt.
  -Tai tu esi nevykėlis! - Vėl aš sušukau.
  Mano žodžiai plaukė kaip žuvys. Nei pagausi, nei sulaikysi rankomis.
  -Kertam iš tūkstančio, kad, man stovint vartuose, tu nepataikysi į juos nė karto per dešimt bandymų? - Pasiūliau šįkart ramesniu balsu. Martynas tylėjo. - Na?! … Na?!
  Smegenyse stovėjo tik viena mintis- „Kalbėk! “
  -The return of chicken*- prabilau po trumpos pauzės.
  Girdėjau, kad, atrodo, paauglystėje Martyną vadino čikenu**, nes buvo didelis bailys. Vėliau jis pasikeitė.
  Šypsojausi.
  -Gerai, - tarė Martynas, - kertam, jei tau tūkstančio negaila...
  Dabar aš stoviu ledo arenoj. Prie vartų. Su vartininko apranga. Rankoje- lazda. Vėlu. Arena tuščia. Tiesiog jaučiu tylą. Į mane žvelgia tuščios kėdės už stiklo. Bet ne tik. Martynas irgi. Jis dėvi ledo ritulininko aprangą, rankose spaudžia lazdą. Prie jo kojų- juodas ritulys.
  Turiu susikaupti. Aha. Aš įsitempęs. Tas blondinas bet kada gali pulti. Na? Aš atlaikysiu...

\

  Aurimas čia turi pažįstamą, todėl galėjom arenoj pasilikt ilgiau. Visi čiuožėjai jau išėjo, tad galim dabar, niekam netrukdant, patikrinti, ar tikrai nepataikysiu į vartus, jam ten stovint, per dešimt bandymų.
  Tikriausiai, labai pasitiki savim, Aurimai. Jau tris kartus nepataikiau. Ir kodėl? Kodėl mes tai darom? Netikiu, jog tada tkrai pagalvojai, kad tau reikia pinigų. Tiesiog nespėjai pamąstyti prieš siūlydamas lažintis. Gerai. Susilažinom, tai susilažinom. Ką padarysi? Bent parodžiau, jog nesu bailys. O aš tenorėjau nuraminti tave. Atrodo, truputį netaip kalbėjau. Man kažkaip keista, kad vartininkas, o toks pikčiurna. Toks ūmus, impulsyvus. Taip viską ima į širdį...
  Mmm... Kaip čia dabar padarius? Mušt iš tos pusės ar iš anos? Nematau, tavo veido, Aurimai, bet manau, kad šypsaisi. Ar aš jau toks blogas žaidėjas?
  Taip mušiu- atlaikys. Anaip- irgi. Bent didelė galimybė. O velnias! Tu man tokia didelė kliūtis, Aurimai...

\

  Varyk, Martynai, varyk. Laukiu. Dar septynis kartus turiu numušti ar sugauti ritulį.
  -Kuo greičiau baigsis tau bandymai, tuo greičiau turėsiu tą tūkstantį! Cha! - Nusijuokiau. - Tik tempi laiką! Varyk, žioply!
  Privalau... Tada siūliau lažintis tik iš pykčio. Tik norėjau tave pažeminti. O dabar nenoriu atiduoti tau tūkstančio. Ne...
  O. jau pajudėjai.
  Martynas čiuožia link manęs. Jo veide- lyg jokios išraiškos. Pačiūžos lėtai piešia plonas gyvates ant ledo. Tap! Per ritulį iš vienos pusės. Tap! Iš kitos. Visa aplinka susiliejus. Jos beveik nėra. Visas dėmesys sutelktas į tą čiuožiką ir į tą juodą daikčiuką, iš abiejų pusių tapšnojamą lazdos.
  Ritulys- mygtukas... Ne. Tai jo lazda- rankenėlė. Lėtai ją lenkinėjant, beveik nevyksta nieko. O staigus lenktelėjimas priverčia (šį mechanizmą) mano kūną mikliai pakeisti pozą.
  Linkt-tekšt! Ritulys skrenda link manęs. Jis perskrodė orą. Atrodo, kad ritulys jame padarė ritinio formos skylę. O aš automatiškai linktelėjęs. Ritulys mano rankose. Capt! Ritulys prieš mano veidą. Ką?! Aš juk jį pagavau. Trinktelėjimo nepasigirdo. Atrodo, kad ritulys ištirpo ir pavirto dujomis ant mano veido. A?
  Matau, kaip Martynas džiaugsmingai pakelia rankas. Pasisuku. Ritulys- vartuose...
  Kaip čia taip? Nelabai supratau. Juk skrido tiesiai į ranką...

\

  Va taip, Aurimai. O juokeis iš manęs. Še tau!
  Kažkaip nebegirdžiu „žioply“ dabar. Ko tyli? Cho cho.
  Taip. Gal nesąžininga, kad pasinaudojau savo galia. O niekas, išskyrus mane, apie ją nežino. Turbūt, nesupranti, kas čia dabar įvyko. Chi chi. O aš žinau. Ritulys tapo tokiu... kaip vaiduokliu, pralindo pro tave, virto į paprastą ritulį  ir... Įvartis!
  Ne ne ne, Aurimai, nesi vaiduoklis. Kas gi norėtų tavo mirties? Juk esi toks mielas vyrukas. Chi.
  Šypsodamasis nuleidžiu rankas. Galvoji, kad antrąkart neįmuščiau? Manau, klysti. Man tai beveik tas pats, kas mušti į tuščius vartus. Nesunku.
  Taip taip. Aš- sukčius. Gal nereikėjo taip... Mmm... Gal tiesiog neimsiu tų pinigų, jei nepataikysiu paprastai. Aš- sukčius. Bet, kai policininkai apgaudinėja nusikaltėlius, tai nėra blogai. Kažkas juk turi tave šiek tiek pamokyti vis dėlto, ar ne?
  ...



*Čikeno sugrįžimas (angl.)
**"Chicken", kas tariasi "čiken", iš anglų kalbos išvertus, yra "viščiukas".