Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vėl išaušo naujas rytas. Atvežė man sūnų. Pats trumpai pabuvo su mumis. Jaučiau, kad jis labai susijaudinęs, išvargęs, blaškėsi niekaip negalėjo susikaupti. Puse dienos kaip šuo laižėsi savo žaizdas. Mažai kalbėjo, nedemonstravo savo tragedijos. Bet moteris jaučia, ne akimis, ausimis ar lytėjimų, o širdimi, kad kažkam skauda širdį. Neištvėrusi paklausiau.
- Kas atsitiko? Kodėl tu toks neramus, ar tai dėl mūsų, ar šiaip asmeninės problemos tave kankina?
- Asmeninės... – Liūdnai dėbtelėjo į mane.
- Ar nenorėtum palengvint savo skausmo, man pasipasakoti. Gal palengvėtų?
- Ne, nereikia... – žiūrėjo į savo pirštus. – Rytoj man bus daug geriau, pamatysi. Tau neverta dėl to jaudintis, tai su tavim nei kiek nesusiję.
Pasiėmė savo striuke ir išėjo nieko nesakęs. Sėdėjau apsikabinus Viliu ir mačiau, kaip jis bėga nuo to, nuo ko negalima pabėgti, nuo širdgėlos.
Grįžo tik paryčiais, vėl išgėręs, net nėjo į miegamąjį, ryte radau mieganti ant sofos. Matyt kažkur išliejęs savo skausmą sugrįžo vėl į save. Pasiūlė man važiuoti į savo butą ir persigabenti visus reikiamus daiktus į naujus namus. Ėmėsi, bet kokios veiklos, kad tik galėtų pasimiršti. Pats nešiojo dėžes su vaiko ir mano daiktais. Aš kaip pamišusi visus raminau, melavau, kad tik niekas neįtartų, kad mane ko ne per prievartą išveža. Kaimynės, draugės stebėjosi, nerado logiško paaiškinimo kam aš čia taip staiga užsimaniau išsikraustyti.
Pats man neleido nieko daryti, kruopščiai sulankstė mano drabužiu, dėliojo į spintas pagal mano nurodymus. Po tokios ilgos ir varginančios dienos jis tik palindo po dušu ir tuojau pat nuvirtęs į lovą, užmigo. Naktį prabudau, jis prisispaudęs prie manęs, tvirtai apkabinęs laikė. Paglosčiau jo ranką, padėkojau, kad jis mane taip saugo. Tikėjau – jis myli mane. Žinau, kad ne taip kaip ją, aš tik įsipareigojimas kurį jis per klaida prisiėmė. Nebuvau tvirtai įtikėjus, kad viskas ką Ernestas man kada yra ką sakęs yra tiesa, bet vis vien dabar buvau jo malonėje ir užuovėjoje. Atsikėlė išgirdęs kūdikio verksmą. Nuramino, užmigdė mūsų kūdikį. Sugrįžęs į šiltus patalus vėl mane apsikabino. Ramiai nugrimzdo į sapnus.
Su motina vos nesusipykau, kai pasakiau, kad gyvenu su juo, juk buvau visas ašaras ant jos rankų išliejusi dėl to nenaudėlio. Ilgai aiškinau kaip čia viskas atsitiko. Sukūriau tokia kvailą istorija, kad jis mane mylis ir kad jo žmona sirgusi ir dėl to negalėjo jos palikti, o dabar ji jau mirusi. Regis ji tuo patikėjo, bet vis vien man grasino, kad man tas kvailumas atsirūgs. Motinos širdis jautė, kad nelaimė arti. Pati tai jaučiau ir kiekviena diena vis stipriau, normalaus gyvenimo jau nebegyvenau. Žaizda ant veido jau beveik sugijo, tik ta ant šonkaulių lėtai gijo. Kad ir kur ėjau jaučiausi sekama nematomų akių, jau maniau išprotėsiu, bet kol naktimis miegodavau jo glėbį buvau rami, jis mane saugo. Ir tada atėjo ta diena kai jis grįžęs man išlemeno.
- Mano žmonos nebėra...
- Kaip tai... – nutirpau, nejau ji mirė.
- Mirė...
- O Viešpatie... – užsidengusi veidą nusisukau. – Kodėl?
- Jis ją pribaigė... – nutilo.
- Ką?.. Kaip tai jis ją pribaigė... O Dieve, aš negaliu... – apsipylusi ašarom pabėgau iš namų, išbėgau į gatvę žiemos metu su šlepetėm ir tik vienu megztuku.
Tokios kaltės nesugebėjau pakelti. Žmogus mirė per mane. Pasivijęs mane kone parsinešė į namus.
- Tu nekalta. Niekas nekaltas. Tik aš...
- Kodėl tu laukiai, ko tu laukiai? – įsikniaubusi į pagalvę, raudojau.
- Ji jau prieš tai buvo sunaikinta. Ji labai sunkiai susirgo, gulėjo ligoninėje. Jau tada iš jos nieko neliko. Tik kūnas dar buvo gyvas, bet siela ir protas, jų jau nebuvo. Daktarai patvirtino, kad jos tokia būklė nepasikeis net ir gydant vaistais.
- Bet vis tiek, kodėl leidai jai numirti?.. Ar tu visai be sąžinė, kaip tu ją mylėjai jei leidai viskam taip baigtis.
- Jai jau nebuvo kitos išeities. Susirgo plaučiu uždegimu... Gydytojai ją gydė, leido vaistus. Kai atliko skrodimą, paaiškėjo, kad mirė nuo širdies smūgiu, kurį sukėlė vaistai. Kažkas jai jų suleido. Jis man grasino, kad jei nesugražinsiu tavęs, jis ją pasiūs į anapus. Maniau, kad ji ten saugi, bet štai... – riedėjo jo ašaros, krito man į delnus.
Ilgai jį raminau, guodžiau. Nors jis visada buvo stiprus, bet tai jį labai skaudino. Tarsi kitas žmogus prieš mane sėdi, silpnas, jautrus, ne tas kuris kaip velnias įsikibęs į mano gerklę kuždėjo, mirtim gąsdino. Tai jis, tas pats berniukas, kurį pamačiau bare prie staliuko spoksanti liūdnom, vienišom, išsiilgusiom meilės akim. Į laidotuves man neleido važiuoti, griežtai uždraudė, supykęs kone grasino. Jau buvau pripratusi prie jo permainingo charakterio. Dvi dienas kažkur dingęs gedėjo. Grįžo visas pasikeitęs. Dar žiauresnis, mane ėmė po trupti kankinti ir versi  gailėtis, kad gimiau. Tylėjau, kentėjau, nesipriešinau. Tu mano valdovas, tu mano karalius.
2004-07-16 14:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-16 23:04
Nyarlathotep
Kas blogai. Visų pirma, "Pats trumpai pabuvo su mumis." - nepasakyta kas. Gerai, ankstesnėse dalyse yra. Bet čia trūksta įvado. 
Labai trumpi sakiniai, paprastai atspindintys emocinį atsiribojimą, kuris netinka čia.
Iš kur veikėja žino, kad jis išgėrė - rado jį ryte gi. Taip pat kyla klausimas, kaip iš saugomo namo išbėga į gatvę.
Trukinėja laiko seka - pabaigoje vienu paragrafu perbėgama per kelias dienas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą