The GameMatrix (antra dalis)

Tuo tarpu, lauke stoviniuojantys forsai vis labiau niršo, kad jų neįleidžia į naktinį klubą, ir skatino savo vadeivą liepti jėga įsibrauti į klubą, tačiau, apsvaigęs nuo narkotikų, jis nenorėjo nieko girdėti. Vieno iš įkalbinėjimų metu, vadas staiga krito ant žemės ir pradėjo tampytis lyg purtomas elektros. Aišku, forsai nesuprato padėti savo bosui ir paprasčiausiais juokėsi. Po kelių sekundžių forsų vadeiva pašoko ant kojų ir tarsi kompiuteriniu balsu tarė:
- Nusiaubkite tą klubą, nieko nepasigailėkit!
Nieko nelaukę forsai čiupo beisbolo lazdas, strypus, o kai kas netgi ir pistoletus. Pirmasis nukentėjo apsauginis saugojęs duris, tačiau pro jį agresoriai taip greitai nepraėjo kaip tikėjosi. Apsauginis išsitraukė savigynai skirtą elektrošoką ir, pasinaudodamas juo bei savo kumščiais, pradėjo vieną po kito „skinti“ forsus. Deja, forsų buvo daug, o apsauginis tik vienas. Netrukus pasigirdo šūvis ir riksmas; vienas iš forsų, bandydamas nušauti apsauginį, persišovė sau pėdą. Apsauginis išgirdęs šūvį, nusprendė, kad jam permažai moka, kad jis paaukotų gyvybę, ir, nustojęs kumščiuoti vieno iš forsų snukį, nubėgo į tamsų skersgatvį, palikdamas visiškai nesaugomas klubo duris. Forsams įsiveržus į klubą prasidėjo žiaurios muštinės. Forsai mušė, o tiksliau daužė, visus iš eilės, įskaitant ir tuos, kurie gulėjo jau be sąmonės.

Tuo metu, kai forsų vadeiva pradėjo raitytis ant asfalto, staiga Todo žaistas žaidimas išsijungė, nors buvo iškviestas meniu, ir prasidėjo iš naujo. Todas pasisuko į monitorių:
- Kas per...?
- Kas atsitiko? - pasidomėjo Tirnitė.
- Nežinau. Mano žaistas žaidimas be jokios priežasties išsijungė ir prasidėjo iš naujo.
- Mes privalome pasku..., - merginą nutraukė lauke pasigirdęs šūvis ir muštynių garsai klube. - Per vėlu.
Todas pakilo iš kėdės ir norėjo eiti pažiūrėti, kas per muštynės ten vyksta, tačiau Tirnitė pagrėbė jį už rankos ir sulaikė:
- Privalome bėgti! Jie jau čia!
- Kas tokie?
- Nėra laiko. Greitai pats pamatysi, - ji ištempė Oen pro atsarginį išėjimą.
Jie nubėgo į tamsų skersgatvį, kur stovėjo juodas BMW. Tirnitė įstūmė Oen ant galinės automobilio sėdynės, o pati atsisėdo ant priekinės. Vairuotojas, kurio Todas iš pradžių nepastebėjo, paklausė:
- Ar važiuoti kaip...? - nebaigė savo klausimo vairuotojas ir pradėjo kratytis lygiai taip pat kaip ir forsų vadeiva.
- Šūdas! - sušuko Tirnitė ir, žaibišku judesiu išsitraukusi pistoletą (Desert Eagle pakankamai didelis ginklas) ištaškė vairuotojui dalį galvos.
- Ar tu išprotėjai? - sustugo Oen, bandydamas atgauti klausą po šūvio.
- Ne dabar Oen, tau teks dar palaukti, - išmetusi vairuotoją pro dureles ir sėsdamasi prie vairo tarė Tirnitė.
Iš užnugario pasigirdo keiksmai ir šūksniai. Todas atsigręžė atgal ir pamatė daugybę forsų bėgančių jų link. Jis to nežinojo, tačiau tarp jų buvo ir jų vadeiva. Sušukęs kažką nesuprantamo, jis išsitraukė ginklą ir, bėgdamas artyn, pradėjo „pleškinti“ į automobilį. Todas norėjo išlipti iš automobilio ir lėkti kiek kojos nešą, tačiau durelės buvo užrakintos. Tirnitė nusišypsojo, užvedė automobilį ir visu greičiu išlėkė iš siauro skersgatvio. Kada BMW jau lėkė greitkeliu Tirnitė tarė:
- Tu tikriausiai galvoji, kad aš kokia nors žudikė ar tiesiog pamišėlė, tačiau taip nėra. Na bent jau aš taip manau. - Todas sėdėjo susigūžęs ir būtent taip galvojo. - Aš pabandysiu tau paaiškinti, kodėl taip pasielgiau, nors tu žinoma nepatikėsi. Tas žmogus, kuris apšaudė automobili ir vairuotojas, kurį aš nudėjau, buvo jau nebe tokie, kokiais tu juos tikriausiai laikei. Jie buvo infiltruoti į mūsų pasaulį žmonės ir troško tavo mirties, Oen. Tu, žinoma, netiki manimi. Taip ir tūrėtų būti, nes aš iš pradžių irgi netikėjau, kol man visko nepaaiškino Bleikas.
- Koks dar Bleikas? - atsargiu tonu paklausė Todas, nenorėdamas sulaukti vairuotojo likimo.
- Būtent pas jį mes ir važiuojam. Tai tas žmogus, kurio tu taip ilgai ieškojai.
Po gero pusvalandžio BMW sustojo prie pradėjusio griūti namo, ir Tirnitė lengvabūdišku balsu tarė:
- Štai mes ir atvažiavome!
Tirnitės vedamas Todas užlipo į aštuntą aukštą (liftas, aišku, neveikė) ir priėjo prie vieno iš daugelio butų durų. Visas koridorius buvo prišnerkštas ir atsidavė nemaloniais kvapais. Truputi pagalvojęs jis atsisuko į Tirnitę ir, jam pačiam keistai ramiu balsu, paklausė:
- Ar dabar tu mane nužudysi?
- Nebuk kvailas! Už šių durų bus atsakyti visi tavo klausimai, taigi tu privalai pro jas įžengti savo noru.
„Man „šakės“, - pagalvojo Oen ir atidarė duris. Kambarys buvo stebėtinai tvarkingas ir neapkrautas daiktais. Viduryje stovėjo trys krėslai. Du buvo atsukti į nediduką staliuką, o trečias nusuktas nuo jo. Tirnitė įėjo į kambarį ir gestu parodė Todui sekti jai iš paskos. Tirnitė staiga į kažką kreipėsi, nors, kaip manė Oen, kambaryje nieko nebuvo.
- Labas Bleikai aš, kaip ir žadėjau, atvežiau jį gyvą ir sveiką.
- Labai gerai! - pasigirdo vaiko balsas. - Ar kilo nesklandumu?
- Taip. Susidūrėme su dviem medžiotojais ir jų pakalikais. Mes taip pat netekome Astoro (Todo supratimu, tai buvo vairuotojo vardas).
- Negerai, labai negerai. Medžiotojai su kiekviena diena darosi vis gudresni. Mes privalome elgtis dar atsargiau. Tirnitė tu privalėsi sutvarkyti Astoro failus, - staiga krėslas atsisuko ir Oen pamatė kokių dvylikos metų šviesiaplaukį berniuką.
- Te tavęs neapgauna mano išvaizda, Todai. Aš žinau žymiai daugiau negu daugelis senolių kartu paėmus. Ir neklausk iš kur aš žinau tavo tikrąjį vardą. Prisėsk, Oen, nes mes turėsime ilgą pokalbį. Aš tau paaiškinsiu kodėl šiandien taip pasielgė Tirnitė ir atsakysiu į tave kankinančius klausimus, tu sužinosi visą tiesą, Oen.
Todas apsidairė ir atsisėdo į krėslą. Šalia prisėdo ir iki tol stovėjusi Tirnitė.