Pro rožinius akinius(1)

Vakar, kai krito saulė, aš pamačiau tekant iš baimės paklaikusią žvaigždę. Kaip tik tą akimirką išgirdau už kampo žudomo šuns klyksmą, o paskerstas praeivis išsproginęs nieko nesuprantančias akis be garso susmuko gatvėje. Mano akmeninė širdis suvirpėjo, o marmurinį veidą perkreipė skausmo šypsnis. Kažkas iš praeivių iškvietė veterinarą, šungaudžiai užuodę lengvą grobį prisistatė patys. Purvo išmarginta pilka visuomenė suregavo operatyviai ir per kelias akimirkas apsupo įvykius iš visų pusių. Toje levandomis ir alyvomis prasmirdusioje makalynėje buvo visko: vyrų, moterų, kalių... pasitaikydavo net vienas kitas žmogus. Vienas veikėjas pabanddė išsiskirti iš minios, tačiau pats netrukus tapo eiliniu įvykiu. Keturi Kvailiai, nuvertę keturis Išminčius, laimingi žvelgė savo tuščiomis akimis į krentančią saulę ir galvojo po norą: vienas – šviesią ateitį, kitas – derlingą naktį, trečias – mirusį artimą, o ketvirtas... ketvirtas buvau aš.