Kaio

{kaio - graik. "deginti"}

  Mėgstu saulėtekį. Paprastai pasitinku naują dieną sėdėdamas ant seno, apgriuvusio, raudonų plytų namo stogo. Kalbama, jog ten kažkada buvo pamišėlių namai. Dabar - tai mano namai. Aš Kajus. Šį vardą man davė ne tėvai, o Pasaulis - didelės, deginančios, juodos raidės pasitinka kiekvieną, įžengusį į mano valdas. Kaio mano namų ir mano gyvenimo sargas. Ne aš rašiau šias raides, Pasaulis jas paliko.
  Saulės spinduliai godžiai siurbiasi į skardinį pastato stogą, poliruotus gitaros šonus. Dvi stygas teko pasidaryti pačiam. Ilgai negalėjau rasti, iš kur pavogti tinkamos vielos. Gitara man labai brangi. Ji taip pat palikta... Kaip ir mano raudonų plytų buveinė.
  Dar turiu Brolelį. Tai šlykšti žiurkė, atsikišusiais dantimis ir nušiurusia uodega. Ji gyvena kartu su manimi, kartais vagia mano maistą, porą kartų buvo suleidusi savo geltonus kaplius man į koją, kai vegetavau su savo mintimis. Kada nors aš ją iškepsiu, jei iki tol ji neperkąs man gerklės.
  Nulipu nuo stogo ir pasineriu į priešais atsiveriantį skersgatvių, aklaviečių ir kiemų labirintą. Nutekamieji grioviai užsikimšę pūvančiomis atliekomis, po kurias ropinėja žiurkės, sustipusios katės ir vienas kitas bedantis senis. Žemiausioji - Atliekų kasta. Vienas toks apskurėlis stengiasi sugriebti man už naujojo palto skverno ir aš pasišlykštėjęs atšoku į šalį. Atsivedėjęs spiriu į sulinkusią žmogystos nugarą ir rūpestingai nusivalęs batą į šalia durų padžiautą vystyklą patraukiu Sodomos ir Gomoros link. Tik du skersgatviai, o talpina tiek aistrų, kvapų ir gyvenimo. Padugnių Meka. Man čia patinka. Sustoju prie pilko, betoninio pastato kampo - ponios A. bakalėjos. Tik visiškas kvailys galėtų patikėti, jog čia prekiaujama konservais, popieriumi laiškams bei mėtiniais ledinukais. Prie manęs, primerkęs savo vienintelę turimą akį, lėtai prieina šventasis Petras. Jis pats save taip vadina, nes saugoja Sodomos ir Gomoros vartus. Už nugaros vadiname jį Kainu. Turėjo brolį kažkada...
  Susimąstęs Petras pažvelgia man į akis ir nusispjauna ant mano ką tik nuvalyto bato. Žvelgiu į batą, į jo akį, vėl į batą. Petras pavargo? Pavargo nuo savo valdų, nuo savo pareigų? Pavargo būti Kainu? Pavargo nuo savo gyvenimo? Ką gi, tam jam nereikėjo spjaut man ant bato, jei būtų paprašęs, būčiau ir taip užmušęs. Nusišypsau, išsitraukiu peilį ir... sustoju ties jo gerkle. Užmušti? Išvaduoti? Jam nereikėjo spjaut ant mano bato. Įsidedu peilį atgal į kišenę.
  Negalima išduoti savo vardo. Petras privalo likti uola - kieta, šalta, negailestinga. Jis išdavė savo vardą, už tai turi būti nubaustas. Kainui amžiams ant kaktos išdeginu Atliekos vardą. Žemiausioji kasta. Suklupęs, sugniužęs, išsproginęs savo vienintelę akį bando nagais nuplėšt prakeiksmą nuo savo kaktos ir išskėtęs kibius pirštus stengiasi sugriebti už mano naujojo palto skverno, bet aš atšlijęs spiriu jam į sulinkusią nugarą ir nusivalau batą  į nusvirusias rankas.
  Jaučiuosi bjauriai. Nekenčiu silpnų žmonių, o Petro šliaužiojimai ir maldavimai visiškai sugadino nuotaiką. Skubėdamas perbėgu Babelį - visų tautų, visų šalių žmonių, bendraujančių viena kalba, sankaupą. Akys, gestai, intonacijos, smurtas - šią kalbą buvau priverstas išmokti labai anksti.
  Pažvelgiu aukštyn į apsiblaususį, pilku rūko, smogo ir dūmų sluoksniu apsitraukusį dangų ir bandau atspėt iš susigūžusios saulės, kiek dabar valandų, bet ar tai svarbu - aš, Kajus, galiu leist sau vėluoti.
  Perėjęs dar keletą gatvelių, skersgatvių atsiduriu Posėdžių Salėje - tai apleistas, nors ir Labirinto centre, akligatvis. Aukštos, nenusakomos spalvos  sienos sukuria nuolatinę drėgmę, prieblandą ir šaltį. Ant vienintelio styrančio medžio be dviejų pavargusių lapelių kaba žiurkė be akių. gal kada Brolelį atnešiu jai į draugiją... Tarėjai jau susirinkę. Mes - aukščiausioji kasta. Mes kuriame Labirintą, mes baudžiame, galvojame taisykles ir valdome. Valdžia saldi, galinga, sunki. Ne kiekvienam. Tarėjai yra šeši - aš, Matė, Pijus, Judas, Abelis ir Varnėnas. mačiau jų nugaras, aptemtas pavogtais ar atimtais švarkais. Jie buvo susibūrę ties kažkokia būtybe, iš pradžių pamaniau, jog tai koks per savo kvailumą atklydęs šuo, bet priėjęs pamačiau, jog tai yra žmogus. Mergaitė. Kokių aštuonerių metų. Susivėlusi, sumušta. Susisupusi į draiskalus, kas, tikriausiai, kažkada buvo rūbai. Prisispaudusi prie šaltos, gličia mase aptrauktos sienos buvo įsmeigusi akis į vienišą kabančią žiurkę, siūbuojančia liūdno vėjo ritmu.
  Tarėjai, pamatę mane, atsitraukė pagarbiu atstumu. Paėmęs vienintelę posėdžių salėje egzistuojančią kėdę, kurią Matė nušvilpė iš baldų parduotuvės Senojoje aikštėje, atsisėdau priešais mergytę ir įsmeigiau žvilgsnį jai į tarpuakį. Sėdėjom taip minutę, dvi, ji pakėlė akis, išsižiojo, užsičiaupė ir tyliai prakalbo vaikišku balsu:
-Ar matote tą medį, jis negali pakelti savo pateis lapų, o jūs jį slegiate pele (tai patvirtindamas medis pamojavo savo dviem lapais), ar matote tas ašaras ant kamieno? Tikriausiai jos medelio ir pelytės, nes ji neturi akių ir negali verkti, o medžiui labai jos gaila. ji tikriausiai labai vieniša... o, ar girdite ką sako vėjas? Jis juokiasi, ne, dainuoja, ar girdite ššššš.... aš žinau tą dainą, ji apie angelus, kurie gyvena danguje ir apie mažą angeliuką, tą, kuris nusileido į žemę, kad... kad... aš neatsimenu kodėl... Ar matėt koks dangus, jis šiandien žydras kaip niekad, įdomu, ar medis papasakoja pelytei apie orą ir saulę. Ir drugelius...
  Kalba liejosi iš mažos mergytės lūpų. Jos akys didelės, mėlynos, gilios. Pažvelgiu į liūdnai vėjuje siūbuojančią žiurkę, pilką dangų, supelijusias sienas ir varganą musę, kuri tik savo slaptose svajonėse galėtų virsti drugeliu. Išsitraukiu peilį, nurėžiu mergaitei nuo galvos auksinių plaukų sruogą, išsitraukęs žiebtuvėlį stebiu, kaip aukso gijos raitosi ugnies dantyse.
- Kaio.
Didžiulės akys žvelgia į mane. Veria kiaurai. Vienas žodis, o kokia jėga. "Kaio" -  mano paslaptis, mano vienintelė man likusi paslaptis. O dabar ją pasigardžiuodamas pagauna vėjas ir neša Labirinto keliais, savo cypiančiu sopranu kartoja žiurkė ir apgailėtini medžio lapeliai. Tarsi sapne žiebtuvėlis iškrinta man iš rankų, liepsna užgęsta, auksinė sruoga lyg šydas nugula ant juodos žemės. Kur dingo švelnus vaikiškas balsas? Kur dingo mano ugnis, mano galia? o žodžiai dusina mane...
-Tu Kajus. ne pats davei sau šitą vardą, jį tau Pasaulis davė. Tiksliau, išmetė kaip šiukšlę, o tu jį radai, savo vardą. Pasaulis išmetė tave kaip šiukšlę, bet tu išlikai. Kajus - kaio - žodžių žaismas. Bandai po raidėmis paslėpti tai, kas tu esi? Tu nematai dangaus, tiesa? Nematai ir drugelio, tu net pelytės nematai... Tik ugnį. Saulė taip pat ugnis, kodėl nematai jos? Nes negali valdyti? ji per galinga? Kodėl negirdi, ką dainuoja vėjas? Kodėl nemiegi? Kodėl Kiekvieną naktį sėdi ant savo namo stogo ir lauki tekančios saulės? Kodėl bijai užmigti, kodėl?! Už ką taip nekenti silpnų, palūžusių? ar kada nors ką nors mylėjai? Mylėjai... o tavo gitara... tu nebegroji ja... Žinai, ką matau tavo akyse? Tave. O tu drąsus, kitas tavo vietoje jau būtų išsigandęs. Išsigandęs Tiesos...
  Pakeliu ranką ir užčiaupiu jos mažą burnytę, kita ranka užspaudžiu jos akis. atsistoju, apsigręžiu ir išeinu. prie vartų į Posėdžių salę stabteliu ir mostu duodu Įsakymus Tarėjams. Ir leidimą daryti su ja ką nori. O mane palydi tylus murmesys: "Jis valandą spoksojo į tą ypatą... "
  Skardinis stogas skęsta rūgštaus lietaus balose. Permirkęs iki siūlo galo, apkabinęs gitarą laukiu saulėtekio, Aš nebijau saulės, ji apgailėtina, silpna - kas naktį slepias už mėnulio. Aš nemiegu, nes negaliu valdyti sapnų. aš girdžiu vėjo dainavimą - veriantį, žudantį, plėšiantį klyksmą ir aimaną. Aš matau pelytę - tai pakarta žiurkė be akių. Taip, aš mylėjau... todėl tapau "Kaio". Tai buvo mano vienintelė man likusi paslaptis...
  Išaušus eisiu į Posėdžių salę ir padegsiu tai, kas dar liko iš mano Sąžinės.